Įsivaizduojamos ar realios moters dėka vyras surenka išbarstytas savo kūno, sąmonės ir jausmų dalis į visumą, šlifuoja savo narcisiztinį “aš”, kuria “esminį lyčių skirtumą”, kol pagaliau išsekęs ir susitaikęs vėl sugrįžta į požeminius tamsius gimdos vandenis.
Moteris lieka už šios “dramos” ribų, ji - tik nebyli stebėtoja arba abstraktus mito fragmentas. Tyli skaudi gimdančios Žemynos dejonė, bevaikės pamišusios Laumės kliedesys, priekaištaujantys Laimos pranašavimai, žinoma – dar bjaurios Giltinės šypsnys arba čaižiai skalijanti Žvėrūna. Galbūt dar užguita Austėja ar erotiška Saulė, tačiau dažniausiai tik šio į beformes skeveldras ir į pasąmonės traukulius subyrėjusio, sukarikatūrinto, “išdievinto” panteono likučiai. Jie išsibarstę po šiuolaikinio meno, pornografijos, reklamos, mados pasaulius, jie sklendžia mass-media ekranų paviršiais, jie netikėtai nusileidžia į paryčių sapnus. Žiūrėk, jau šie kentauriški fragmentai ir atgijo, sulipo hibridinėje muzikinio videoklipo kompozicijoje, prabilo pribloškiančia erotizuotos reklamos ikonų vilione, atsitiesė jaukių šeimyninių šnabždesių atmosferoje.
Pramuštgalvė medžiotoja Medeina prasmego reklaminio srauto klampynėje. Jeigu pagoniškų deivių atgimimą galima būtų sieti su pornografijos, reklamos, mados vertėmis, tai moteriškus degradavusios krikščionybės personažus galima būtų priskirti graudžių “muilo operų” serijalams, tradicinėje Lietuvos dailėje figūruojančioms kentėtojoms ir “amžinu liūdesiu” paženklintoms lietuviškos popmuzikos solistėms. Tai archetipinė, savo skaistų veidą ašaromis vilganti, o baltą kūną savo krūtų pienu drėkinanti, vietoj lytinių organų nekalta kriauklele “ošianti” nuolankioji Madona - lietuviškumo sinonimas. Ji ir anksčiau minėtos heteros sudaro pagrindinį vyro vaizdinių branduolį. Tačiau tai nepastovus, dinamiškas, iš vidaus plyštantis branduolys. Jis nepajėgus išlaikyti savo prieštaravimų. Juk toks geidžiamos, juslingos, seksualios laukinės aistruolės ir neliečiamos šventosios Dievo motinos mišinys -absoliuti nepasiekiamybė, lemtingas nesuderinamumas - vyriškų depresijų ir nepilnavertiškumo židinys. Į savo verpetą jis įsuka visus - Dievo tarnus, menininkus, politikus ar mokslininkus. Išspiauna nepateisintų lūkesčių, neįvykusios laimės, prarasto kūno, sužlugdytų iliuzijų, dėkingumo ir patirtos palaimos trupinius. Žinoma, kerštą, baimę, pavydą taip pat.
Neatsitiktinai ankstenės kosmologinės, gyvenimo pusiausvyrą palaikančios moteriškumo figūros tapo nuolatinio būties trūkumo kankinamų vyrų troškimų, aistrų, vilčių tenkinimo fabriku, begaline, nesenkančia susikurto seksualinio malonumo stimuliavimo mašina, ambivalentišku, vyrišką pasąmonę užminuojančiu pavergimo ir aklo fetišizmo objektu. Kaip paprastą pavyzdį galėtume pasitelkti dabartinį nuolat tobulėjančių fotografijos technologijų išplitimą. Fotografija įgyvendina amžiaus puoselėtą falocentristinę vyrišką fantaziją apie technikos ir gyvo organizmo sąjungą, nesibaigiančio malonumo idėją, kuri ryškiausiai atsispindi kino projektoriaus “alchemijoje”. Ji neatsiejama nuo “tikros realybės” ištroškusio, viską be atrankos ryjančio, vartotojiško žvilgsnio poreikių. Tai savo tikrumu abejojančio, jokiame fiksuotame taške neužsibūnančio, bekrypčiam vartojimui pasmerkto žvilgsnio inversija. (Su)žiūrėjimas. Erogeninių akių projekcijos. Fotokelionės. Buvimo “realumo” dokumentacija ir šeimyninės biologijos fotoarchyvai. Žiūrint plačiau - nuolatinis kūno, mirties nuojautų ir sekso intensifikavimas. Meninėje fotografijoje - kultūrinių kodų šarvo trupinimas individualių nuojautų akimirkomis, žinoma, po truputį, buksuojant nustatytų žiūrėjimo krypčių vėžėse - riksmas arba kreipinys be atsako, mirtina, noro paviršiumi nuslydusio ženklo tyla.
Dar dažniau pornografinė, mirties, reklamos fotografija atlieka archetipinį žudymo, garbinimo, įamžinimo ritualą. Jame vyriško žiūrėjimo struktūros remiasi kastracijos (bausmės) baime, juk moteris iracionalių, giluminių gyvulinio gyvenimo gelmių šaltinis. Vyras į jį žvelgia kupinomis geismo ir baimės akimis. Šiuo atžvilgiu pornografinė fotografija driekiasi į moters suobjektinimo, jos žeminimo ir naikinimo apeigas, o reklamos blizgesys - į struktūriškai tapatų suobjektyvintą jos fetišistinio šlovinimo ritualą. Abiem atvejais išnyksta pati moteris, ji tampa tik baimės projekcijų figūra, abstrakčiu konceptu, o vyras išvengia lemtingo pavojaus ir grėsmės, savo pažeidžiamumo nuojautos. Moters kūne fokusuojasi lemtingas Vakarų kultūros binariškumas, jis vienodai sėkmingai skandinamas, deginamas, demonizuojamas ir tampa pagrindiniu tiesos, gėrio, meilės, tikėjimo, karo pergalių, vėliau mokslo, progreso, politinių ideologijų simboliu. Atėmus iš moters kūno jo prigimtinį savipakantumą ir tikslingumą, vyras stringa kompensacinių, jį guodžiančių reginių režisuotojo vaidmenyje.
Koks šioje paveldėtoje situacijoje galėtų būti menininko vaidmuo - prisitaikantis ar griaunantis? Ar vadinamasis meninis autentiškumas nėra tik sociokultūrinių “imperatyvų” pakartojimas, ką reiškia vaizduoti moteriškumą šiuolaikinių autoritarinių, rafinuotų, tobulos mados, reklamos, pornografijos sistemų apsuptyje, ką reiškia imtis moters kūno temos tradicinių, mitoritualinių religinių ar archaizuotų etninių stereotipų akivaizdoje? Juk Lietuvoje šios abi sistemos gyvuoja. Ne tik. Jos formuoja visą gyvenimiškosios erdvės klimatą. Menininkui šios neutralizuotos arba, priešingai, hiperbolizuotos moteriškumo metaforos tampa jo saviraiškos ženklinamaisiais. Tačiau kiek šiame procese kūrybiškumo, o kiek nekrofilinės mimikrijos? Keista, tačiau skandalingesnių temų atveju menininkas - “autorius” dažnai tampa tik tam tikra funkcine visuomenės principų išraiška, jo vardu griežtas kultūros mechanizmas atmeta nepriimtinas, pavojingas idėjas, netikėtas meno kūrinių dekompozicijas. Vakarų kultūroje priimta, jog kultūrai atstovauja vyrai, natūrai -moterys. Jeigu visuomenė “autorių” pristato kaip genijų tik tam, kad juo, kaip ideologine figūra, išreikštų “naujų” meno reiškinių dauginimosi baimę - tai visų pirma yra kultūros (vyrų) baimė moters nenusakomumo atžvilgiu. Todėl pusiausvyrą “žiūrėjimų” būduose dažniausiai tenka atstatinėti pačiai moteriai. Su šia veikla susijusios visos šiuolaikinio feministinio meninio dekonstruktyvumo taktikos. Tačiau tai nelygus žaidimas. Jį galima išreikšti J. Kristevos žodžiais: “Mergelė įkūnija paranojišką valdžios troškimą; ji paverčiama Dangaus Karaliene ir Bažnyčios Motina, bet čia pat toji didybės manija sėkmingai malšinama, parklupdant ją prieš vaiką - Dievą”.
1997 m.
No comments:
Post a Comment