Nešvari sąžinė zoologijos sode

Be ko mes negalime įsivaizduoti rojaus? Žinoma, be įvairiausių gyvūnų rūšių, be taikiai Edeno soduose tarpusavyje bendraujančių žmonių ir gyvūnų. Be tokio rojaus vaizdo neapsieina nei vienas klasikinis rojaus paveikslas. Tačiau visos utopijos ir auksinio amžiaus rojaus idilija baigiasi su pirmuoju gyvūno paaukojimu. Tuomet griūna pasaulio pusiausvyra. Kas ją gali atstatyti? Kad ir šv. Pranciškaus pamokslai paukščiams ir vilkams. Taip išperkamos žmonių kaltės gyvūnijos pasaulio atžvilgiu ir dar kartą bandoma sukurti ir gyvūnams ir žmonės suprantamą bendrą rojaus kalbą. Tačiau tai pavėluotos pastangos, jeigu paukščiai ir prisijungia prie šv. Pranciškaus maldos, tai tik kaip klusnūs mėgdžiotojai, bet ne kaip lygiaverčiai Dievo šlovintojai.

Reikia pripažinti, kad griuvus rojaus idilijai, gyvūnų ir žmonių pasauliai išsiskiria, kaip atsiskiria dangus nuo žemės ar vyras nuo moters. Tačiau žmonės ir gyvūnai privalo ir toliau būti kartu, jie priversti kartu gelbėtis nuo potvynio, lipti į Nojaus laivą, kvėpuoti vienas kitam į nugaras ir susidurti žvilgsniais. Tačiau šie žvilgsniai jau iš kitų, nesueinančių ir nesusikertančių pasaulių. Jeigu taip žmogui ir neatrodo, tai tik todėl, kad gyvulio, žvėries, bet kokio kito gyvūno akyse jis atpažįsta ne jį o tik savo viltis ir baimes.
Taip, mes galime tvirtinti, kad į žmogų nukreiptas gyvūno žvilgsnis yra atidus ir atsargus, baugštus ir laukiantis. Bet tas pats gyvūnas lygiai taip pat gali žiūrėti į bet kokį kitą biologinės rūšies atstovą. Deja, kaip sako vienas subtilus gyvūnų ir žmonių santykių tyrinėtojas J. Bergeris, gyvūnas neturi „specialaus“, tik žmogui skirto savo žvilgsnio. Bet žmogui gali atrodyti kitaip. Todėl priešingai bet kokiai biologinei rūšiai, žmogus suvokia gyvūno žvilgsnį kaip atpažįstamą, kaip kažką, adresuotą tik jam, kaip pranešimą skirtą perskaitymui, iššifravimui, kaip savo paties paslaptį, kaip visraktį į savo dvasios vidų ir kaip savivokos galimybę. Kitus gyvus padarus gyvūno žvilgsnis tiesiog laiko per saugų atstumą, o štai žmogus siunčia šiam gyvūnui atsakomąjį žvilgsnį ir šitaip netikėtai pradeda suvokti pats save.

Nuo čia prasideda visi jo ieškojimai ir visos bėdos, didžiosios iliuzijos ir praradimai. Bet aišku viena, nuo šios akimirkos žmogus tampa priklausomas nuo gyvūno žvilgsnio. Ieškodamas jo žvilgsnyje savęs, jis priverstas vis labiau artėti link gyvūno akių ir atverti dar didesnes savo paties vidaus ir savo rūšies prarajas. Sakykime, jog taip jis gviešiasi susigražinti tai, ką negrįžtamai prarado – aukso amžių ir visoms rūšims vienodai palaimingą rojų. Tačiau koks gali būti rojus, jeigu viena gyvūnų rūšis ryja kitą, jeigu viena rūšis pavergia kitą? Rojuje tai buvo neįmanoma.
Todėl dabartis, tai nešvari sąžinė zoologijos sode, skerdyklų konvejeris, infantilizuojantis vaikų ir naminių gyvūnėlių burkavimas bei vis intensyviau mūsų regimą horizontą užplūstantys virtualūs ekrano gyvūnai – išgalvoti ir realistiški, juokingi, taurūs ir žinoma, niekšai.
Jų mimika, jų gestualumas ir išraiškingos akys, žvilgsnio įtaiga ir nuolatinis suokalbiškas mirksėjimas žiūrovui yra tas gelbėtojiškas pakaitalas, išeitis, pabėgimas nuo vis labiau tolstančių, tikrųjų laukinės gyvūnijos akių. Jas pakeičia kompiuteriais programuojamų trimačių peliukų, lokių, mamutų, dinozaurų ar „šrekų“ akių spindesys. Tačiau tai nebe gyvūnai žiūri į mus, o mes patys į save, tai algoritminės, į vidų nukreiptos mūsų pačių akys, jos nieko nebemato, nieko ir nereprezentuoja, jos tiesiog kompensuoja mūsų negalią suvokti save šalia gyvūno. Kodėl?


Virginijus Kinčinaitis