WALTER‘IO BENJAMIN‘O NUŠVI(E)TIMAI

Walter Benjamin

Lietuvių kalba išleistoje W. Benjamino knygoje “nušvitimai”, publikuojamas tekstas “Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje” jau beveik šimtmetį nepraranda savo aktualumo. Tai vienas labiausiai cituojamų tekstų, kuriame įvardintos esminės XX a. meno problemos - kūrinio auros netektis, masinio, ideologinio meno gimimas, technikos ir meno simbiozė. Šį „materialistinį“ straipsnį W. Benjaminas rašė paskutiniais savo gyvenimo metais. Pirmą teksto variantą jis baigė 1935 m. Jau kitais metais šis tekstas buvo išspausdintas Prancūzijoje. Tačiau ne visiems jo mintys pasirodė priimtinos, dar daugiau, B.Brecht’as šį jo traktatą pavadino siaubinga mistika ir savo kairuoliškame leidinyje “Das Wort” spausdinti atsisakė.

Kita vertus, tai nesutrukdė minėtam tekstui tapti masinės kultūros, medijų meno tyrinėtojų manifestu. Šio teksto pagrindiniai blyksiai yra trikdantys ir verčiantys improvizuoti, juose nėra atsakymų, bet daug aštrių problemų ir nuorodų dar tik rašomoms šiuolaikinės medijuotos kultūros teorijoms.

Patikrinkime, ar laikas W. Benjamino pusėje, ar viskas aktualu jo įžvalgose, o gal kaip tik jis provokuoja prieštarauti, gal dalykai klostosi priešingai?

Jau pačioje teksto pradžioje autorius skelbia esminį meno kūrinio ir reprodukcijos skirtumą – „net ir pačiai tobuliausiai reprodukcijai stinga vieno: meno kūrinio Čia ir Dabar, jo unikalios būties toje vietoje, kur jis yra“. Tarytum teisinga, juk kūrinio aurą sudaro ne tik jis vienas, bet ir jo vieta, jį supantys ritualai, jo medžiagiškumas. Tačiau ši įžvalga nebetinka šiuolaikiniam medijų menui. Komunikacinis, tinklo, virtualus skaitmeninių technologijų menas nėra susijęs su konkrečia vieta, nėra „pririštas prie savo nešėjo“, drobės, popieriaus ar akmens, jis mobilus, kintantis, vienu metu būnantis daugelyje vietų, interaktyvus ir keičiamas. Kuo dinamiškesis ir atviresnis jis yra, tuo stipresnė yra jo dabartinė „aura“.

W. Benjamino teiginys kad „originalo Čia ir Dabar yra jo tikrumo sampratos sąlyga“ šiandien gali būti suprastas ir taip – kuo labiau mes panyrame į virtualų ekraną ir tampame jo sudėtine dalimi, tuo labiau patiriame Čia ir Dabar tikrumą. Juk kas gali būti tikriau už interaktyvioje kūrinio patyrimo ekstazėje išgyvenamą Čia ir Dabar būsenos intensyvumą. Tad kuo daugiau virtualybės, tuo daugiau auros.

Todėl kitas W. Benjamino teiginys, kad „meno kūrinio unikalumas yra identiškas jo buvimui tradicijos kontekste“ gali būti neutralizuojamas, tariant, kad būtent reprodukuojamas, dauginamas ir koduojamas menas šiandien labiausiai ir atitinka tradiciją. Visiškai į komunikacinius tinklus integruotas ir juose tarpstantis kūrybinis veiksmas savo forma yra adekvačiausias aplinkai ir ją unikaliai perteikia. Juk būtent taip pasijuntame medijos meno salėse ar muziejuose.

O W. Benjamino abejonė dėl keliamo klausimo, ar fotografija esąs menas, nesumojant paklausti: ar išradus fotografiją, nepakito viso meno pobūdis yra ir dabar gyvybinga ir siūlanti daugybę įvairių „ėjimų“ perrašant modernaus meno istoriją. Juk kuo labiau įsigali technologijų įtaka meno procesui, tuo labiau knieti archeologiškai atsekti technikos atradimų įtaką meno raidai.

Vien tokia W. Benjamino pastaba, kad devynioliktajame amžiuje gausus žiūrovų būrys pradėjo vienu metu žiūrėti paveikslus, yra ankstyvas tapybos krizės simptomas; kad ji kilo ne tik dėl fotografijos, bet gana savarankiškai nuo jos - dėl kūrinių pretenzijos į masiškumą, verčia akyliau patyrinėti įvairių optinių prietaisų (panoramų, dioramų etc.) įtaką pramogoms ir tolimesnei menui ir vizualios kultūros raidai.

Tačiau dar radikalesnė ir toli į priekį užbėganti W.  Benjamino įžvalga yra susijusi su kino meno ir mokslo sąveika. Jo manymu, nuo teatro scenos, filmo veiksmas visų pirma skiriasi tuo, kad yra izoliuotas ir todėl lengviau analizuojamas. Didžiausia šios aplinkybės reikšmė W.  Benjamino manymu yra ta, kad ji skatina abipusį meno ir mokslo suartėjimą. „Iš tiesų kartais sunku nustatyti, kuo labiau žavi tam tikros situacijos rėmuose nelyginant kūno raumuo išpreparuotas elgesys - menine verte ar nauda mokslui. Viena iš revoliucinių kino meno funkcijų bus įrodyti anksčiau dažniausiai skirto meninio ir mokslinio fotografijos vartojimo tapatumą“. Ši įžvalga pakankamai negailestinga, juk ji paneigia fotografijos meno autonomiją, tačiau atveria didžiulį fotografijos privalumą kitų meno rūšių atžvilgiu – fotografijoje susijungia mokslas ir menas, tyrimo subjektas ir objektas, ekspresija ir nuogas dokumentas. Mases ji traukia moksliniu objektyvumu ir išraiškos laisve vienu metu. Dabartinis fotografinis bumas mene jau buvo užprogramuotas šioje taiklai W.  Benjamino įvardintoje „dviguboje“ fotografinio vaizdo prigimtyje.

Kalbėdamas apie kiną W. Benjaminas akcentuoja kitos optikos gimimą, ne akimi bet kamera matomos ir valdomos optikos nežemiškumą ir išskirtinumą - „stambus planas ištęsia erdvę, sulėtintas filmavimas - judesį. Kadro išdidinimas ne vien išryškina tai, kas šiaip neryškiai matoma; jis atskleidžia visiškai naujas struktūrines materijos formacijas. Taigi darosi aišku, jog kamerai atsiveria kita gamta nei akiai. Ši įžvalga jau tuomet išpranašavo kameros savarankiškumą akies atžvilgiu, jos atitrūkimą nuo kūno, „akies be kūno“ ekspansiją, kuomet regimo pasaulio vaizdus diktuoja ne akis, bet visą pasaulį apraizgęs iškūnytas optinių prietaisų tinklas.
Tačiau toks visa regintis „nežemiškų akių“ tinklas W. Benjaminui kelią didelį nerimą. Jo nerimas buvo pagrystas ir pasitvirtino su kaupu. Autorius prabyla apie technikos, karo ir kūrybos santykį kuriame dominuoja visus atradimus uzurpuojanti nevaldoma militaristinės technikos ekspansija. Kaip dabar pasakytų P. Virilio, pasaulį stebi ne žmogaus akis, bet greičio ir tikslumo režimui paklūstančios optinės karo technologijos, o mes tik imituojame jas, sėdėdami prieš televizorių ekranus ir savo akimis sekdami filmuojamas raketų skridimo trojektorijas. W. Benjaminui karo destruktyvumas buvo įrodymas, jog „visuomenė dar nėra pakankamai subrendusi, kad galėtų techniką paversti savo organu, ir jog technika dar nepakankamai ištobulinta, kad galėtų suvaldyti pirmykštes visuomenės galias“. Autorius puoselėjo mintį, kad tobula technika bus pajėgesnė suvaldyti tamsųjį karo gaivalą, tačiau panašu, kad dabartinė tikrovė tokia, jog technikos tobulumas neatsiejamas nuo karo tikslų. Tiesiog tobulėjant technikai, tobulėja karai.

O žmonijos susvetimėjimas, pasak W. Benjamino  pasiekė tokį laipsnį, kad ji, tobulindama techniką, gali išgyventi savo pačios sunaikinimą kaip aukščiausios rūšies estetinį malonumą. Tokie buvo fašizmo vykdomo politikos estetizavimo padariniai. Komunizmas jam atsakė politizuodamas meną. Šis W.  Benjamino perspėjimas, kad ideologija, menas, technika jungiasi į naujus darinius ir keičiasi vietomis, kaip niekada yra aktualus šiandien.

Medijos karą paverčia estetiniu reginiu, menas, kad ir dabartinio karikatūrų skandalo pavidalu vartosi ideologijos ir kapitalo girnose, o meno kūrinio auros paieškos tiesiog keičia kryptį. Jeigu, anot W.  Benjamino, neprieinamumas, tolis yra esminis kultinio atvaizdo (tradicinio meno kūrinio) bruožas, tai šiandien neprieinamas yra ne meno kūrinys, bet nebeprieinama ir nutolusi yra pati tikrovė. Ji vienu metu labai arti ir labai toli, todėl ieškantiems W.  Benjamino įvardintos auros, kiekvienas jos fenomenas yra meno kūrinys, nes vienu metu yra nepasiekiamai nutolęs ir labai artimas, svaiginančiai fiktyvus ir apčiuopiamai tikras. Vietoj karo turime  „greičio estetiką“ -  sako P.Virilio, o gyvenimas tiesiog ištirpo TV - antrina J Baudrillardas o o išsvajotas kūrinio Čia ir Dabar pasiekiamas mygtuko spustelėjimu -  realiame CNN kanalo laike.

Virginijus Kinčinaitis