Persiklojantys patyrimo kontekstai.

 

 

 

Jurgis Dieliautas yra vienas aktyviausių Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo dalyvių. Jį galima sutikti pačiose įvairiausiose vietose: vienur kaip įdėmų stebėtoją, kitur kaip atkyvų dalyvį ar organizatorių. Jurgis neapsiriboja savo kaip dėstytojo ar akademinio filosofo veikla, greičiau jos vengia arba ją tiesiog transformuoja į įvairiausias gyvenimiškas, situacines ar estetines patirtis. Rengdamas neformalias diskusijas, improvizuotas studentų išvykas, mokslines konferencijas, redaguodamas teminius leidinius, organizuodamas fotografijos parodas ar kino filmų peržiūras, jis praktiškai įgyvendina tai, ko siekia savo tekstais – tardiscipliniškumo, betarpiškumo, pagavios emocijos arba tiesiog savotiško minties performatyvumo.  Pirmoji šio filosofo knyga „Kultūros kontekstai: filosofija, menas, ugdymas“ (Šiaurės Lietuvos kolegija, 2010) tarytum tęsia autoriaus pastangas veikti tarpdiscipliniškai, būti kritiškam, filosofiniame diskurse ieškoti užmirštų ar paslėptų prasmingo kalbėjimo galimybių. Pirmoje knygos dalyje autorius imasi kelionių patirties tyrimų ir juos išskleidžia pasitelkdamas Alphonso Lingio egzistencines kelionių įžvalgas, kitų žmonių kelionių pasakojimus, savo patirtį. Masinio turizmo laikotarpiu kelionių antropologija padeda susivokti, kas yra prievartinis keliavimas, bėgimas ir atradimai, gamtovaizdžių vartojimas ir laisvo laiko ekonomika. Tačiau J. Dieliautui rūpi filosofiškesnis judėjimo supratimas, jis gilinasi į fenomenologines judančio kūno patirtis, kūniškumo ir sąmonės sąveikas, erdvės išgyvenimą, tiesiog „kitokį nubudimą“ svetimoje vietoje. Turizmo vadybos knygų turime nemažai, tačiau ką išgyvena keliaujantis žmogus, iš tokių knygų nesužinosime. Būtent todėl taip godžiai skaitome subtiliai perteikiamas A. Lingio kelionių įžvalgas. J. Dieliautas jas aktualizuoja ir parodo jų produktyvumą kelionių antropologijos moksle apskritai. Ne mažiau provokatyvūs, žaismingai kūrybingi ir kiti šios knygos skyriai. Pavyzdžiui, pelkės fenomeno svarstymai, pelkės kategorijos iškėlimas iki filosofinio lygmens neprarandant minties savikritiškumo. Rašydamas apie savo gyvenimą pelkėto peizažo supamuose Šiauliuose, autorius ironiškai „klampoja“ ratu: „Tu pats pradedi plėtoti, imituoti pelkės vaizdus ir pelkės garsus, bandai juos išversti į visiems suprantamą kalbą. Bet pats įstringi, suaugi su šiuo vertimu.“  Rašydamas apie alaus gėrimo tradicijas Lietuvoje, autorius taip pat nesupaprastina intonacijos, o alaus gaminimo, gėrimo tradiciją pakylėja iki metafizinio lygmens. Juolab, kad autorių išprovokavusi F. Nietzsche`s ištarmė „kiek daug vokiškame intelekte niūraus sunkio, raišumo, skystumo, mieguistumo, kiek daug alaus!“ yra lygiai taip pat aktuali ir nuo stipraus alaus apdujusiam mūsų kraštui. Tačiau koks mūsų filosofas imasi svarstyti kultūrines, filosofines, estetines alaus pavadinimų ar vartojimo praktikų dimensijas? Sutikime, retas. Kitos J. Dieliauto patyrimų tyrinėjimo gijos susipina kasdienybės, provincialumo, dienos mikropraktikų teritorijose. Į jas žvelgiama itin atidžiai, neskubant, išbandant žvilgsnį iš pačių įvairiausių pozicijų. Štai čia norėtųsi pabrėžti vieną svarbią autoriaus mąstymo savybę. Jurgis Dieliautas turi įdomią minčių ir patirčių sintezuotojo galią, kuri pasireiškia tirštų, intertekstualių jo įžvalgų griūtimis. Tai įprastas kategorijas ir supratimus nušluojančios žodžių lavinos. Pradžioje jos tave veikia kaip tiesiog fiziškai jaučiamas, sunkus teksto daugiaprasmiškumas, net paradoksalumas, tačiau jau greitai visas šis minčių srautas išsilygina ir pasiskirto nuosaikiomis prasmių virtinėmis, kuriose gimsta nauji, kitoniški pasaulio patyrimo būdai.Tokia yra gyva, judanti, nuolat į visas puses besigręžiojanti, savo poziciją amžinai tikslinanti ir abejojanti Jurgio Dieliauto kalbėjimo maniera. Tokiame stiliuje išryškėja labai įdomus autoriaus minties darbas. Tai itin gyvybinga, nesuvaržyta, provokatyvi mintis, kuri yra savireflektyvi, tarpinė, nes nuolat randasi tarp svarstomo objekto ir pačios minties, ji stebi savo „darbą“, savo objektą, savo greitį ir intensyvumą. Taip atsiveria nuolatinė teksto atsinaujinimo galimybė, amžinų korekcijų pagunda, narciziška savistaba ir skaitytoją įtraukiantis minties mėgavimasis savo pačios judesiais, nuolatiniu atgimimu, pasitikrinimo ritualais.  Kalbėdamas apie kūniškąsias lietuvių literatūros dimensijas, J. Dieliautas ieško mikrometafizinių kūniškumo plotmių, jų pėdsakus atranda Valdo Papievio, Sauliaus Tomo Kondroto kūriniuose, bet į tolesnes rašytojų paieškas nesileidžia, tad daug kas lieka neapsvarstyta. Kita vertus, įdomi yra pati autoriaus metodika, jo intencijos, jo balansavimas tarp filosofinio ir literatūrologinio kalbėjimo, naujų kūrinio prasmių įvardijimo galimybių kūrimas. Kaip ir daug kur, autorius tik pasiūlo galimas reiškinio, teksto ar vaizdo perskaitymo kryptis, tik eskiziškai „užmeta“ savojo metodo rėmus. Tiesiog prabėgomis nurodo į tradiciniuose kritikos diskursuose praleistus ar nutylėtus prasmių knibždėlynus. Išsamiau aptariama egzistencinė kūno teritorija Alfonso Nykos Niliūno kūryboje, jo dienoraščiuose, poezijoje. Antropologinis kūno peizažas poezijoje ne taip paprastai pamatomas. Reikia kryptingo skaitymo, norint iššifruoti rašančio kūno topografiką. Būtent tai savo fenomenologinėse poezijos skaitymo pratybose ir siekia pademonstruoti J. Dieliautas.Kita plačiau aptarta tema šioje knygoje yra nematomoji didaktika, vaikystė, auklėjimo filosofija, pilietiškumo problematika, poetikos ir tikrovės sandūros skausminguose edukacijos reformų kamščiuose. Autorius provokuoja į švietimo problematiką pažvelgti jautriau, pasitelkti savo patirtį, stebėjimą, alternatyvias teorijas. Tuomet ugdymo stereotipai byra kaip kortų nameliai. J. Dieliauto rengti „poetinio mąstymo“ seminarai yra praktiška ugdymo klišių kritika ir jų transformavimas vienu metu. Dar viena pastariasiais metais išryškėjusi J. Dieliauto svarstymų tema yra fotografijos vaizdo fenomenas. J. Dieliauto plėtojama fotografijos filosofija prasmingai papildo fotografijos kritikos ir teorijos tekstus savo filosofiniais vaizdo kontekstais, atveria naujas fotovaizdo perskaitymo perspektyvas, „parodo“ fotografiją filosofinio regėjimo perspektyvoje. Fotografinis vaizdas tokiame regėjimo kontekste ne nusakomas, jis neprasideda nuo ikonografinės analizės ar formalių fotografinės kompzicijos studijų. Šiuo atveju fotografija „sukuriama iš naujo“, jos vaizdas gimsta kartu su besimezgančia mintimi, kurios ryškėjantis aiškumas ir yra tikrasis vaizdo „ryškalas“. Besiplėtojanti mintis išplėtoja ir vaizdo pamatymo galimybes – būtent toks yra filosofinės interpretacijos privalumas. Reikia pažymėti, kad šiuo atveju, mes prarandame vertybinius, estetinius kūrinio analizės kriterijus, būdingus kritikai. Toks ir būtų pagrindinis priekaištas autoriui.  Kita vertus, kritikams taip pat nuolat priekaištaujama dėl jų tekstų paviršutiniškumo, metafizikos trūkumo. Todėl filosofinės intervencijos į kino, fotografijos, literatūros ar vaizduojamojo meno sritis yra ypač sveikintinos. Kokios diskusijos lydi Arvydo Šliogerio „atsivertimą“ į fotografiją!Taigi Jurgio Dieliauto propaguojamas „emocionalus mąstymas“, jo saviti taikomosios filosofijos tyrimai, atvirumas aptariamai meno sričiai, kasdienybės mikropraktikoms suteikia galimybę įdomiai perrašyti tai, kas skęsta nuobodulio, racionalizuotų stereotipų, inertiškų emocijų pelkėje. Reikia mokėti vertinti kasdienybės reiškinio, meno kūrinio, paprasčiausio fotografinio vaizdo patyrimą kaip lemtingą, tuomet jis gali prabilti ir metafizine tiesa. Kaip teigia pats autorius, „patyrimas būna ekstaziškas, perteklingas, gelmingas, jei jį suvokiame kaip metafizinį svaigulį“. Būtent tokio požiūrio į gyvenimą ir kūrybą moko ši, vienu metu vitališka ir fragmentiška, angažuota ir aistringa Jurgio Dieliauto knyga.

VIRGINIJUS KINČINAITIS 2010