Wednesday, August 24, 2011

ELEKTRONINĖ ENTROPIJA

Elektroninė entropija


Medijos menas tiesiogiai susijęs su skaitmeninės, audiovizualinės kultūros produkuojamais duomenų bankais, nuolat cirkuliuojančiais informacijos srautais, asmens ir tinklo persipynimais, naujų skaitmenizuotų ir įtinklintų visuomenės, individo tapatumų kontūrais. Tačiau iš esmės kalbama apie labai seną dalyką – informacijos kaupimą, apdorojimą ir sklaidą. Ši veikla yra neatsiejama nuo žmogiškos prigimties ir civilizacijų raidos apskritai, todėl verta detaliau pasigilinti į kultūros ir informacijos santykį plačiau. Pasitelksime medijų meno pasaulyje populiariaus informacinės visuomenės tyrinėtojo Vilém‘o Flusser‘io įžvalgas apie principinį atminties, informacinių technologijų ir kūrybos ryšį.

Pasak šio originalaus ir itin populiariaus mastytojo, mūsų rūšis perteikia informaciją iš kartos į kartą ir taip bent du kartus prieštarauja gamtos dėsniams. Juk mums žinomas antras termodinamikos dėsnis teigia, kad informacijai būdinga išnykti ir išsisklaidyti. Gyvi organizmai priešinasi šiam principui išsaugodami ir perduodami genetinę informaciją. Be to, mes kuriame ir perduodame kultūrinę informaciją.




Šis dvigubas gamtos dėsnių neigimas, biologinės ir kultūrinės atminties kaupimas ir perdavimas apsprendžia mūsų padėtį pasaulyje. Tačiau atsiradusi elektroninė atmintis iš esmės keičia mūsų atminties pobūdį ir mūsų tapatumą.

Įspūdingiausiu entropijos neigimo pavyzdžiu šiuo metu yra biomasės augimas mūsų planetoje, beje, mes patys esame šio augimo pasekmė.

Vietoj to, kad saugotų informaciją, lastelių viduje kopijuodama molekules biomasė ją perkuria ir atkuria. Tai turi lemiamą reikšmę technologiniams ateities projektams. Genetinė inžinerija gali būti suprantama kaip kaip siekis perduoti įgytą informaciją biomasei ir biomasės transformaciją į kultūrinę atmintį.


Tačiau kultūrinė atmintis dar trapesnė negu genetinė. Nepaisant to, kad buvo nuolat išradinėjami atminties perdavimo būdai (garsas, akmuo, alfabetas etc.) kultūrinė atmintis yra laikina, nepatikima, pasmerkta suirimui ir užmarščiai. Tik prieš tris su puse tūkstančių metų atgal išrastas alfabetas stabilizavo kultūrinę atmintį, apjungė žodinę ir materialią kultūras. Atisrado galimybė bibliotekų pavidalu kultūrinę atmintį kopijuoti, kaupti, saugoti ir perduoti įveikiant laiko ir erdvės pasipriešinimą. Tačiau šiai bibliotekos idėjai, pagal Vilém‘ą Flusser‘į rimtai  pakenkė dvi ideologijos – platoniškoji ir krikščioniškoji. Vietoj to, kad knyga būtų komunikavimo ir informacijos skleidėja, pirmu atveju ji tapo amžinų idėjų saugotoja, o antru atveju – knyga tapo susitikimo su dievu vieta, bet ne mūsų tarpusavio bendravimo priemone. Tai nulėmė ir mūsų identifikacijos kryptį, tapatindamiesi su antžemiškų idėjų ir antžmogiškų vertybių pasauliu, įsivaizduojame save kaip pasaulinės, antžmogiškos bibliotekos tvarinius ir jos saugotojus. Tai reiškia, kad mūsų supratimu tokie dalykai kaip „dvasia“, „siela“, net „ego“ priklauso šiai antžmogiškai amžinos bibliotekos sričiai ir priešingai mūsų kūnui, entropijos dėsniui nebepaklūsta. Kaip kūnai mes esame biologinio pasaulio dalis, tačiau kaip „dvasia“ esame opozicijoje šiam biologiniam ir mirtingam nykstančių kūnų pasauliui.

Pasak Vilém‘o Flusser‘io panašu, kad šiuo metu mes jau įveikiame tokį tapatinimosi pavidalą ir išaugame iš tikėjimo transcendentaliu branduoliu mūsų sieloje. Jei tai įvyktų, mūsų kūno, tapatumo, atminties, pasaulio kategorijos iš esmės pasikeistų.


Visų pirma, didžiausią įtaką tokiems pasikeitimas turi elektroninis atminties išsaugojimo būdas. Būtent jis verčia kritiškiau vertinti savo atminties galimybes, juk būtent mūsų atmintis leidžia priešpastatyti save visam pasauliui kaip išskirtines „dvasines“ būtybes. Tačiau elektroninė atmintis išplečia ir keičia mūsų įsiminimo funkciją ir todėl daro lemiamą poveikį civilizacijos ateičiai.

Vilém‘as Flusser‘as išvardija, jo nuomone, svarbiausius pasikeitimus: elektroninę atmintį daug lengviau informuoti, ji daug ilgiau gali išsaugoti informaciją ir daug paprasčiau ją kopijuoja. Tai reiškia, kad mes ateityje vis labiau patikėsime savo atmintį elektroninėms laikmenoms. Smegenys bus nebe taip apkrautos informacijos perdirbimu, atsivers kelias daug kūrybiškesniam mastymui. Svarbu ir tai, kad elektroninę atmintį daug lengviau ištrinti. Žinome, kad dažnai mūsų smegenys perkrauti beviltiškai sena informacija ir tai yra pagrindinė kliūtis įsisavinat naujas, gyvybiškai svarbias mokslines ar egzistencines idėjas.


Tačiau revoliucingiausia yra tai, kad elektroninė atmintis leidžia mums užimti naują kritišką poziciją tradicinių informacijos įsisavinimo, saugojimo ir perdavimo būdų atžvilgiu. Dabartinė elektroninės atminties naudojimo praktika verčia pripažinti tai, kad atmintis yra ne daiktas ir ne „dvasia“ o procesas. Žinoma, šiam procesui reikalingas ir žmogaus kūnas ir kompiuteris, tačiau tai nekeičia esmės. Tai reiškia, kad mūsų viduje nėra jokio tvirto, statiško pagrindo, kuris vadovauja šiam procesui ir kurį mes galėrume pavadinti mūsų „siela“ ar „ego“.

Dabartinė praktika rodo, kad tekėdamas per mus informacijos gavimo, saugojimo ir perdavimo procesas apima ne tik egzistuojančias ir buvusias visuomenes, bet iš esmės viską, ką mes įprastai vadiname pasauliu. Tai reiškia, kas mes esame tik savotiški visuotinės cirkuliuojančios informacijos tinklo „mazgai“. Šie mazgai gauna, perdirba ir perduoda informaciją, tačiau jie būtų niekas, jei šis informacijos tekėjimas staiga nutrūktų. Mūsų dabartinis santykis su elektronine atmintimi, verčia pripažinti, kad taip vadinams „aš“ yra tik informacijos srautų tarpudsavio sąveikų ir ryšių mazgas, kuriame atidžiau pažiūrėjus nerastume jokio kabliuko ar išsiskišimo už kurio ši informacija galėtų užsikabinti ir tapti pastovia „aš‘ savastimi ar vidiniu turiniu.


Ši elektroninės atminties plėtros fone išryškėjusi idividualumo krizė nėra jokia staigi naujiena, jau yra atlikta begalė mokslinių tyrinėjimų ir paskelbta daug filosofinių darbų apie individo, autoriaus, subjekto mirtį. Štai kelios mokslinės įžvalgos. Psichologija pajėgi parodyti mums, kad tai, kas vadinama individualumu yra tik kolektyvinės psichikos aisbergo viršūnėlė. Ekologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad taip vadinams individualus organizmas gali būti suvoktas tik bendrame ekosistemos kontekste. Politologinės sistemos rodo, kad neegzistuoja joks individas ir visuomenė kaip atskiros tikrovės, konkretaus fakto reikšmę turi tik santykiai tarp subjektų (Burdje, Luman). Fizikos ir biologijos moksluose gyvi objektai suvokiami kaip laikini genetinės informacijos dariniai.


Pagal Vilém‘ą Flusser‘į, sunku numatyti šios kaitos pasekmes. Bet kuriuo atveju, svarbiausiu dalyku yra tai, kad atmetus idėją apie tvirtą ir amžiną atminties nešėją mūsų viduje (dvasią, sielą, dievą etc.)  ir pripažinus mūsų įsitraukimą į informacinį tarpusavio ryšių tinklą, nebetenka prasmės klasikinis meno ir mokslo atskyrimas. Kadangi šiuo atveju klasikinis skirtumas tarp mokslo sričiai priskiriamų „objektyvių žinių“ ir tradiciškai su meno pasauliu tapatinamos „subjektyvios patirties“, nebetenka prasmės. Šiuo atveju, mokslas gali tapti menu o menas mokslu. Tokia tendencija naujausiose kūrybiniuose projektuose jau regima. Egzistuoja generatyvinis, kosminis, genetinis, bioinžinerinis menas, mikrochirurginė estetika ir t.t.

***

Toks Vilém‘o Flusser‘io informacijos, atminties, elektronikos interpretavimas prieštarauja  postmodernistiniam J. Baudrillard‘o pesimizmui Vakarų civilizacijos raidos atžvilgiu ir nurodo kitas, optimistiškesnes žmogaus sampratos, mokslo ir meno raidos perspektyvas. Tačiau užmokama nemaža kaina – ateitis atgaunama paaukojant tradicinę subjekto ir jo dvasingumo sampratą. Kita vertus, meno pasaulyje, jau kuris laikas siekiama transformuoti subjekto sampratą į kompleksiškesnę visumą.

Teorines tokių pastangų prielaidas taip pat galime atrasti  Vilém‘o Flusser‘io įžvalgose apie mūsų kūno ateitį skaitmeninių technologijų plėtros akivaizdoje. Pasak jo, žmogus visada suvokė funkcionalų savo kūno skurdumą. Mūsų pojūčių skurdumas neleidžia mums suvokti savo raidos nei laiko nei erdvės koordinatėse. Turime laisvai manipuliuoti šviesmečiais, o suvokiame tik kilometrus, norėdami suvokti savo raidos principus, turime mokėti manipuliuoti milijardais metų, o gerai suvokiame tik metų sezonus, nebent dar nubraižome giminės geneologiją. Iš esmės, funkcionaliai ribotas žmogaus organizmas nepritaikytas mūsų išlikimo užduočiai išspresti, būtent todėl žmogus priverstas projektuoti alternatyvius kūnus, kurių pačias įvairiausius pavidalus ir personifikacijas matome tiek tradiciniame, tiek šiuolaikiniame audiovizualiniame mene.

Tačiau kalbant apie žmogaus kūno alternatyvas, būtina žinoti, kad skirtingai nuo kitų organizmų, kuriuose centrinė nervų sistema ir kūnas yra savotiškoje pusiausvyroje, žmogaus kūnas visomis savo funkcijomis tarnauja kūno atžvilgiu dominuojančiai centrinei nervų sistemai. Nervų sistema, savo ruožtu veikia kaip atskirai veikianti struktūra, kuri apdoroja duomenis, gauna informaciją, ją atsimena ir perduoda toliau. Tarnaudamas nervų sistemai, kūnas taip pat prisideda prie informacijos dauginimo pasaulyje. Šiuo atžvilgiu yra svarbu, kokią poziciją ir tikslą užims alternatyvus, dirbtiniai kūnai – jų tikslas turėtų būti padėti kaupti centrinės nervų sistemos gaminamą informaciją.

Būtent todėl, pasak Vilém‘o Flusser‘io dabartiniame pasaulyje yra būtina įsiterpti į kūno evoliucijos procesą, kadangi nuo jo paskirties suvokimo priklauso tolimesnė žmogaus raida. Beje, ši kova dėl kūno paskirties ir sąmpratos jau vyksta tiek mokslinės fantastikos, genetinio meno tiek ir politikos, medicinos ar religijos srityse. Žiūrint plačiau, peršasi išvada, kad visa materiali kultūra buvo savotiška pastanga pakeisti kūną dirbtiniu ir taip suteikti savotišką protezą centrinei nervų sistemai. Industrinės revoliucijos pradžioje šis procesas pagreitėjo atskirus kūnus biopolitiškai jungiant į vieną „kolektyvinį kūną“. Šiuo metu bandoma biologinį procesą įtakoti keičiant genotipinę biomasės informaciją. Išryškėja dar viena tendencija: centrinės nervų sistemos transplantacija iš vieno kūno į kitą. Tokiu būdu tradicinis kūnas degraduoja iki paprasčiausio informacijos nešėjo. Beje, persodinant smegenis iš seno kūno į jauną, atsiveria galimybė pergudrauti mirtį. 


Šių tendencijų sukeliamos mieščioniškos baimės neturi jokio pagrindo, kadangi kalbama apie vieną, vis labiau stiprėjančią alternatyvaus kūno kūrimo tendenciją. Pasak Vilém‘o Flusser‘io, bijoti reikėjo tuomet, kada pirmykštis žmogus į rankas pirmą kartą paėmė kuoką, o ne dirbtinio proto ar smegenų transplantacijos, kadangi tai viena ir ta pati tendencija. Tačiau ar taip besiplėtojančioje situacijoje kūnas netaps tik pasyvia organų trasportavimo priemone, juk šito labiausiai bijoma tiek stebint medicinos atradimus, tiek mokslinės fantastikos filmus?

Vilém‘is Flusser‘is spėja, kad centrinės nervų sistemos išsivadavimo iš kūno atveju arba nervų sistema arba kūnas turėtų pilnai emancipuotis, o tai kas liks, degraduos. Šioje situacijoje matome ryškėjantį košmarą, jeigu šį susidūrimą laimėtų ne smegenys, o kūniškas, gyvuliškasis pradas. Mus apima genetiškai užkoduotas siaubas įsivaizduojant žmogaus nuosmukį iki paprasčiausio kirmino. Tai pagrindinė siaubo filmų tematika, kuomet įvykiai rutuliojasi gryno kūniškumo, amorfinės mėsos, inkstinktų ir virškinamojo trakto lygmenyje.

Kitą kelią nubrėžia centrinės nervų sistemos išlaisvinimas iš kūniškumo, projektuojant alternatyvius kūnus. Tačiau ar mūsų dabartinės smegenys sugebės kurti alternatyvius kūnus, gal būt jas pačias reikia transformuoti į pajėgesnes, gebančias daugiau, negu modeliuoti nerangius robotus? Pasak Vilém‘o Flusser‘io, naujai projektuojamos smegenys turi būti aprūpintos ir naujais, didesnių galimybių pojūčiais. Juk mums tikrai praverstų į elektromagnetinius svyravimus ar radioktyvumą  reaguojantys pojūčiai. Šiuo atžvilgiu, naujų pojūčių organų projektavimas irgi neturi ribų. Alternatyvaus kūno, smegenų, pojūčių projektavimas, kūrimas ir plėtra keičia žmogaus ir pasaulio paveikslą, iškyla daugybė įvairiausio pobūdžio dilemų, nuo etinių iki estetinių ir religinių, tačiau siekiant aiškiau suvokti šiuos procesus, svarbiausia matyti bendrą tendenciją – nusivylimą funkciniu esamo kūno pajėgumu ir alternatyvaus kūno projektavimą bei samonės ir pojūčių galimybių plėtrą. Su šiomis tendencijomis tiesiogiai susijęs ir menininkams aktualus naujas pasaulio vizualizavimo etapas, kurį pavyzdžiui, galėtų simbolizuoti genetinis arba biomenas. Naujos elektroninio vizualizavimo galimybės įgalina įsiskverbti žvilgsnį į pačias giliausias, mažiausiais ir intymiausias gyvybės formas. Būtent šia galimybe ir pasinaudoja biomeno atstovai. Kaip sako viena  šio meno atstovė Suzanne Anker – „mėsą ir kaulus pavertus skaitmeniniu kodu, naujoje šviesoje atsiskledžia senieji klausimai apie gyvybės kilmę ir jos laboratoriniai tyrinėjimai. Pasitelkę skaitmenines priemones, architektai projektuoja būstus, režisieriai praturtina savo filmus naujais specialiaisiais efektais, chirurgai atskiria Siamo dvynius, o mokslininkai mėgina iš kamieninių ląstelių dauginti kūno dalis. Ir, žinoma, menininkai, nuolat besidomintys naujomis vaizdinės išraiškos priemonėmis, pajungia šias technologijas estetiniams tikslams".

Vertinant genetinio, biomeno apraiškas novatoriškumo aspektu, išsiskiria tokie menininkai kaip Eduard Kac, Joe Davis, grupė „simbioticA“(Australija). Intriguojantis yra vienas šios grupės eksperimentų "Kiaulės sparnai" ("Pig wings"). Sumanymo idėja – mokslas neįmanomą padaro įmanomu. Iš kiaulės kaulo čiulpo biologiniame reaktoriuje išauginami miniatiūriniai sparnų modeliai. Sparnai formuojami net trijų skirtingų modelių: "angeliškas" (panašus į paukščio), "siaubingas" (šikšnorparnio) ir "atgyvenęs" (dinozauro). Bandymas demonstruoja ateities pasaulio galimybes, kai organai bus gaminami pagal užsakymą ir iš principo netgi kiaulės galėtų skraidyti.

Virginijus Kinčinaitis
Claude Paradin Chanoine de Beaujeu. Devises Heroïques. Lion Ian de Tournes et Guil Gazeau 1557


Immanuel Ruben. Descriptio Anatomica Capitis Foetus Equini Cyclopici. Berolini Formis Haynianis


Joh. Baptistæ Portæ Magia Naturalis. Neurnberg Johann Friedrich Reudigern, 1715


P. Gasparis Schotti. Physica Curiosa, Sive Mirabilia Naturæ et Artis Libris. Herbapoli (Wurzburg) J. A. Endeteri & Wolfgangi 1667


Johannes Ionstonus. Historiæ Natura. Francofurti Hæredum Merianoru, 1755

WALTER‘IO BENJAMIN‘O NUŠVI(E)TIMAI

Walter Benjamin


Lietuvių kalba išleistoje W. Benjamino knygoje “nušvitimai”, publikuojamas tekstas “Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje” jau beveik šimtmetį nepraranda savo aktualumo. Tai vienas labiausiai cituojamų tekstų, kuriame įvardintos esminės XX a. meno problemos - kūrinio auros netektis, masinio, ideologinio meno gimimas, technikos ir meno simbiozė. Šį „materialistinį“ straipsnį W. Benjaminas rašė paskutiniais savo gyvenimo metais. Pirmą teksto variantą jis baigė 1935 m. Jau kitais metais šis tekstas buvo išspausdintas Prancūzijoje. Tačiau ne visiems jo mintys pasirodė priimtinos, dar daugiau, B.Brecht’as šį jo traktatą pavadino siaubinga mistika ir savo kairuoliškame leidinyje “Das Wort” spausdinti atsisakė.
Kita vertus, tai nesutrukdė minėtam tekstui tapti masinės kultūros, medijų meno tyrinėtojų manifestu. Šio teksto pagrindiniai blyksiai yra trikdantys ir verčiantys improvizuoti, juose nėra atsakymų, bet daug aštrių problemų ir nuorodų dar tik rašomoms šiuolaikinės medijuotos kultūros teorijoms.
Patikrinkime, ar laikas W. Benjamino pusėje, ar viskas aktualu jo įžvalgose, o gal kaip tik jis provokuoja prieštarauti, gal dalykai klostosi priešingai?
Jau pačioje teksto pradžioje autorius skelbia esminį meno kūrinio ir reprodukcijos skirtumą – „net ir pačiai tobuliausiai reprodukcijai stinga vieno: meno kūrinio Čia ir Dabar, jo unikalios būties toje vietoje, kur jis yra“. Tarytum teisinga, juk kūrinio aurą sudaro ne tik jis vienas, bet ir jo vieta, jį supantys ritualai, jo medžiagiškumas. Tačiau ši įžvalga nebetinka šiuolaikiniam medijų menui. Komunikacinis, tinklo, virtualus skaitmeninių technologijų menas nėra susijęs su konkrečia vieta, nėra „pririštas prie savo nešėjo“, drobės, popieriaus ar akmens, jis mobilus, kintantis, vienu metu būnantis daugelyje vietų, interaktyvus ir keičiamas. Kuo dinamiškesis ir atviresnis jis yra, tuo stipresnė yra jo dabartinė „aura“.
W. Benjamino teiginys kad „originalo Čia ir Dabar yra jo tikrumo sampratos sąlyga“ šiandien gali būti suprastas ir taip – kuo labiau mes panyrame į virtualų ekraną ir tampame jo sudėtine dalimi, tuo labiau patiriame Čia ir Dabar tikrumą. Juk kas gali būti tikriau už interaktyvioje kūrinio patyrimo ekstazėje išgyvenamą Čia ir Dabar būsenos intensyvumą. Tad kuo daugiau virtualybės, tuo daugiau auros.
Todėl kitas W. Benjamino teiginys, kad „meno kūrinio unikalumas yra identiškas jo buvimui tradicijos kontekste“ gali būti neutralizuojamas, tariant, kad būtent reprodukuojamas, dauginamas ir koduojamas menas šiandien labiausiai ir atitinka tradiciją. Visiškai į komunikacinius tinklus integruotas ir juose tarpstantis kūrybinis veiksmas savo forma yra adekvačiausias aplinkai ir ją unikaliai perteikia. Juk būtent taip pasijuntame medijos meno salėse ar muziejuose.
O W. Benjamino abejonė dėl keliamo klausimo, ar fotografija esąs menas, nesumojant paklausti: ar išradus fotografiją, nepakito viso meno pobūdis yra ir dabar gyvybinga ir siūlanti daugybę įvairių „ėjimų“ perrašant modernaus meno istoriją. Juk kuo labiau įsigali technologijų įtaka meno procesui, tuo labiau knieti archeologiškai atsekti technikos atradimų įtaką meno raidai.
Vien tokia W. Benjamino pastaba, kad devynioliktajame amžiuje gausus žiūrovų būrys pradėjo vienu metu žiūrėti paveikslus, yra ankstyvas tapybos krizės simptomas; kad ji kilo ne tik dėl fotografijos, bet gana savarankiškai nuo jos - dėl kūrinių pretenzijos į masiškumą, verčia akyliau patyrinėti įvairių optinių prietaisų (panoramų, dioramų etc.) įtaką pramogoms ir tolimesnei menui ir vizualios kultūros raidai.
Tačiau dar radikalesnė ir toli į priekį užbėganti W.  Benjamino įžvalga yra susijusi su kino meno ir mokslo sąveika. Jo manymu, nuo teatro scenos, filmo veiksmas visų pirma skiriasi tuo, kad yra izoliuotas ir todėl lengviau analizuojamas. Didžiausia šios aplinkybės reikšmė W.  Benjamino manymu yra ta, kad ji skatina abipusį meno ir mokslo suartėjimą. „Iš tiesų kartais sunku nustatyti, kuo labiau žavi tam tikros situacijos rėmuose nelyginant kūno raumuo išpreparuotas elgesys - menine verte ar nauda mokslui. Viena iš revoliucinių kino meno funkcijų bus įrodyti anksčiau dažniausiai skirto meninio ir mokslinio fotografijos vartojimo tapatumą“. Ši įžvalga pakankamai negailestinga, juk ji paneigia fotografijos meno autonomiją, tačiau atveria didžiulį fotografijos privalumą kitų meno rūšių atžvilgiu – fotografijoje susijungia mokslas ir menas, tyrimo subjektas ir objektas, ekspresija ir nuogas dokumentas. Mases ji traukia moksliniu objektyvumu ir išraiškos laisve vienu metu. Dabartinis fotografinis bumas mene jau buvo užprogramuotas šioje taiklai W.  Benjamino įvardintoje „dviguboje“ fotografinio vaizdo prigimtyje.
Kalbėdamas apie kiną W. Benjaminas akcentuoja kitos optikos gimimą, ne akimi bet kamera matomos ir valdomos optikos nežemiškumą ir išskirtinumą - „stambus planas ištęsia erdvę, sulėtintas filmavimas - judesį. Kadro išdidinimas ne vien išryškina tai, kas šiaip neryškiai matoma; jis atskleidžia visiškai naujas struktūrines materijos formacijas. Taigi darosi aišku, jog kamerai atsiveria kita gamta nei akiai. Ši įžvalga jau tuomet išpranašavo kameros savarankiškumą akies atžvilgiu, jos atitrūkimą nuo kūno, „akies be kūno“ ekspansiją, kuomet regimo pasaulio vaizdus diktuoja ne akis, bet visą pasaulį apraizgęs iškūnytas optinių prietaisų tinklas.
Tačiau toks visa regintis „nežemiškų akių“ tinklas
W. Benjaminui kelią didelį nerimą. Jo nerimas buvo pagrystas ir pasitvirtino su kaupu. Autorius prabyla apie technikos, karo ir kūrybos santykį kuriame dominuoja visus atradimus uzurpuojanti nevaldoma militaristinės technikos ekspansija. Kaip dabar pasakytų P. Virilio, pasaulį stebi ne žmogaus akis, bet greičio ir tikslumo režimui paklūstančios optinės karo technologijos, o mes tik imituojame jas, sėdėdami prieš televizorių ekranus ir savo akimis sekdami filmuojamas raketų skridimo trojektorijas. W. Benjaminui karo destruktyvumas buvo įrodymas, jog „visuomenė dar nėra pakankamai subrendusi, kad galėtų techniką paversti savo organu, ir jog technika dar nepakankamai ištobulinta, kad galėtų suvaldyti pirmykštes visuomenės galias“. Autorius puoselėjo mintį, kad tobula technika bus pajėgesnė suvaldyti tamsųjį karo gaivalą, tačiau panašu, kad dabartinė tikrovė tokia, jog technikos tobulumas neatsiejamas nuo karo tikslų. Tiesiog tobulėjant technikai, tobulėja karai.
O žmonijos susvetimėjimas, pasak W. Benjamino  pasiekė tokį laipsnį, kad ji, tobulindama techniką, gali išgyventi savo pačios sunaikinimą kaip aukščiausios rūšies estetinį malonumą. Tokie buvo fašizmo vykdomo politikos estetizavimo padariniai. Komunizmas jam atsakė politizuodamas meną. Šis W.  Benjamino perspėjimas, kad ideologija, menas, technika jungiasi į naujus darinius ir keičiasi vietomis, kaip niekada yra aktualus šiandien.
Medijos karą paverčia estetiniu reginiu, menas, kad ir dabartinio karikatūrų skandalo pavidalu vartosi ideologijos ir kapitalo girnose, o meno kūrinio auros paieškos tiesiog keičia kryptį. Jeigu, anot W.  Benjamino, neprieinamumas, tolis yra esminis kultinio atvaizdo (tradicinio meno kūrinio) bruožas, tai šiandien neprieinamas yra ne meno kūrinys, bet nebeprieinama ir nutolusi yra pati tikrovė. Ji vienu metu labai arti ir labai toli, todėl ieškantiems W.  Benjamino įvardintos auros, kiekvienas jos fenomenas yra meno kūrinys, nes vienu metu yra nepasiekiamai nutolęs ir labai artimas, svaiginančiai fiktyvus ir apčiuopiamai tikras. Vietoj karo turime  „greičio estetiką“ -  sako P.Virilio, o gyvenimas tiesiog ištirpo TV - antrina J Baudrillardas o o išsvajotas kūrinio Čia ir Dabar pasiekiamas mygtuko spustelėjimu -  realiame CNN kanalo laike.

Virginijus Kinčinaitis

Vartojimo inversijos naujienų industrijoje

Vartojimo inversijos naujienų industrijoje

 
1. Naujienų gamybos procese svarbiausia užduotimi yra naujienų įvykių atranka ir jų pritaikymas jau iš anksto egzistuojančiam naujienų kodui, statiškai naujumo schemai (J. Baudrillard).
Šiuo atžvilgiu massmedia yra funkcinė šiuolaikinės visuomenės sistema, kaip ir kitos sistemos, ieškanti savo efektyvumo ne išoriniame įvykių pasaulyje, bet diferenciacijoje, operacionaliame uždarume ir vis labiau didėjančioje savo veiklos autonomijoje. Operaciniai, savirefleksiniai vidiniai naujienų gamybos sistemos dėsniai yra svarbiau už tiesą, objektyvumą ir išorinio pasaulio įvykius.
***
2. Tokie massmedia analitikai kaip Niklas Luhman’as, Jean Baudrillard’as, Paul Virilio, Noam Chomsky savo teorijose išskiria operacinį naujienų industrijos uždarumą, marketingo, rinkos principais valdomą naujienų kūrimo procesą, kuris veikia ne tiek sąveikaudamas su išoriniu pasauliu, kiek vadovaudamasis vidiniais savo paties saviorganizavimo principais.
Mes vartojame ne naujienas, ne naują ir aktualią informaciją apie įvykius, bet nuolat pasikartojančius abstrakčius naujumo modelius.
Kaip ir poststruktūralistinėse literatūros kūrinio teorijose, naujienų sistema veikia jungdama vieną savo operaciją, vieną informaciją prie kitos ir t.t., o ne perteikdama išorės įvykį. Pats savaime įvykis yra neprieinamas, jis nesuvokiamas ir neišgyvenamas nebūdamas kitų įvykių grandinėje.
Kadangi pasaulis negali būti perteiktas toks, koks yra, jis reprezentuojamas specifine suinteresuota įvykių jungimo maniera, o šiuos įvykius tarpusavyje jungiantys klijai yra pagaminti iš manipuliacinio naujienų gaminimo sistemos savitiksliškumo (N. Luchman).
Tik sukūrus naujumo prasmės kontekstą yra įmanoma jungti vieną naujienų informacijos bloką su kitu (televizijoje tai galėtų būti pastovus naujienų laidos laikas, atpažįstamas diktorius, jo mimika, tembras, fono atributika, studijos dizainas, naujienų pateikimo seka, pasikartojantis panašių siužetų montažas, atpažįstama kameros padėtis, jos santykis su informacijos šaltiniu, naujienos ryšys su jau esama informacija, jos transformavimosi nuspėjamumo galimybė ir t.t.).
***
3. Svarbu tai, kad tokia naujienų sistema dažniausiai funkcionuoja abstrakčių pozityvaus ir negatyvaus, teigiamo ir neigiamo polių dėka. Taip panaikinamas trečias matmuo (pusiau informacija). Todėl svarbiausias ir esminis massmedia informacijos kodas yra informacijos ir ne informacijos skyrimas.
Informacija tuomet yra pozityvi vertybė, būtent ja sistema apsibrėžia savo pačios galimybes. Sistema sprendžia, kas yra informacija ir kas ne informacija, ji privalo turėti galimybę spręsti pati, kas yra informatyvu ir kas ne informatyvu. Be šios refleksyvios galimybės naujienų kūrimo sistema subliukštų, neatskirtų savęs nuo supančios aplinkos, negalėtų redukuoti pasaulio sudėtingumo ir pati būtų neatskiriama to chaotiško pasaulio dalimi. Šiuo atžvilgiu informaciją galima pavadinti skirtumu, kuris jau kuria kitą skirtumą sekančiame įvykyje.
Atskyrus vieną įvykį kaip naujieną, jis atveria kitų naujienų atsiradimą, kitų įvykių atskyrimą. Tokiu būdu, svarbiausiu įvykiu yra ne pati naujiena, bet atskyrimo faktas - realizuojama ne naujiena, ne įvykis, bet abstraktus atskyrimo kodas.
Informacijos atrinkimas yra vidinis naujienų industrijos sistemos procesas, pats atrinkimas yra šios sistemos funkcionavimo sąlyga ir rezultatas, taip ji išsaugo save ir sukuria savo veiklos tęstinumą ir būtinumą.
***
4. Sekantis svarbus informacijos ir ne informacijos kodo bruožas yra jo santykis su laiku, informacija negali būti pakartota. Kada informacija tampa įvykiu, ji jau yra nebe informacija. Naujienos gali pasirodyti du kartus, taip jos dar turi prasmć, bet praranda informacijos vertć.
Šiuo atžvilgiu visos informavimo sistemų operacijos pačios informaciją ir paverčia ne informacija, žinojimo atliekomis, beverte našta. Vertės ir bevertiškumo ribos peržengimas įvyksta automatiškai, pateikta informacija ta pačią akimirką tampa beverte ir taip garantuoja tolimesnį sistemos funkcionavimo nenutrūkstamumą.
Kad ir kiek daug būtų naujienų, kad ir kaip intensyviai jos būtų tiekiamos, kad ir kaip būtų tobulinamas informavimo realiame laike mechanizmas, jos tą pačią akimirką atsiveria savo antrąja, negatyviąja kodo puse ir tampa beverte įvykių sangrūda, reikalaujančia dar daugiau, intensyviau tiekti naujienas. Tik taip galima išsaugoti sistemos funkcionavimą. Kuo labiau didinamos naujienų apimtys, tuo greičiau jos tampa bevertėmis.
Taip sistema užsiveria vidiniuose savo pačios funkcionavimo principuose, kuriems išorės, auditorijos įtaka ar nuomonė neturi jokios prasmės.
Ši nuolatinė informacijos deaktualizacija, šis nuolatinis pačios media sistemos kuriamas jos trūkumas didele dalimi sąlygoja visą informacijos technologijų tobulėjimo raidos kryptį, naujienų vartojimo masiškumą ir intensyvumą.
***
5. Kaip ekonomikoje pinigų perteklius nuolat mainomas i prekes, taip massmedia generuoja nuolatinį informacijos keitimą nauja informacija. Nauji pinigai ir nauja informacija yra pagrindiniai šiuolaikinės visuomenės dinamikos motyvai.
Tačiau kaip patys savaime pinigai neturi vertės (jie funkciuonuoja tik kaip mainomoji vertė), taip ir pati informacija neturi prasmės be informacijos ir ne informacijos skirtumo (N. Luhman).
***
6. Būtinybę naujienoms didele dalimi sąlygoja ir šiuolaikinė neurotinė naujumo prievarta ekonomikoje, politikoje, moksle, mene. Šį neurotinį savęs tapatinimą ir vertinimą naujumo kategorijomis, didele dalimi sukelia massmedia, kasdien produkuodama naujausios informacijos retoriką ir tokiu būdu generuodama globalų naujumo poreikį ir savęs tapatumo formavimą naujumo kategorijomis.
Kasdienis pasiruošimas naujienoms reiškia, kad rytoj bus žinoma daugiau, N. Luhman’o teigimu, tai nuolatinio susierzinimo būsena, kurią kuria ir palaiko uždara naujienų kūrimo sistema, ji generuoja įvykių rezonansus, bet pati su jais nesusiliečia.
***
Taip paaiškėja paradoksalus naujienų industrijos funkcionavimo principas – ne vartotojui reikalingos naujienos, bet naujienų sistemai kuriamas ir reikalingas vartotojas, ne jis vartoja naujienas, bet jos vartoja jį ir jame įdiegtą naujo ir seno skirtį.

Virginijus Kinčinaitis

Literatūra:
Niklas Luhman. The Reality of the Mass Media, Polity press, 2000.
John McManus. A Market – Based Model of News Production // Communication Theory, November, 1995, p. 301 – 339.
Paul Virilio. The Information Bomb. Verso, 2000.
Jean Baudrillard. Simuliakrai ir simuliacija. Baltos lankos, 2002.

hybrid 008

hybrid 008 by Softology
hybrid 008, a photo by Softology on Flickr.

juliabulb 85

juliabulb 85 by Softology
juliabulb 85, a photo by Softology on Flickr.

juliabulb 14

juliabulb 14 by Softology
juliabulb 14, a photo by Softology on Flickr.