Persiklojantys patyrimo kontekstai.

 

 

 

Jurgis Dieliautas yra vienas aktyviausių Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo dalyvių. Jį galima sutikti pačiose įvairiausiose vietose: vienur kaip įdėmų stebėtoją, kitur kaip atkyvų dalyvį ar organizatorių. Jurgis neapsiriboja savo kaip dėstytojo ar akademinio filosofo veikla, greičiau jos vengia arba ją tiesiog transformuoja į įvairiausias gyvenimiškas, situacines ar estetines patirtis. Rengdamas neformalias diskusijas, improvizuotas studentų išvykas, mokslines konferencijas, redaguodamas teminius leidinius, organizuodamas fotografijos parodas ar kino filmų peržiūras, jis praktiškai įgyvendina tai, ko siekia savo tekstais – tardiscipliniškumo, betarpiškumo, pagavios emocijos arba tiesiog savotiško minties performatyvumo.  Pirmoji šio filosofo knyga „Kultūros kontekstai: filosofija, menas, ugdymas“ (Šiaurės Lietuvos kolegija, 2010) tarytum tęsia autoriaus pastangas veikti tarpdiscipliniškai, būti kritiškam, filosofiniame diskurse ieškoti užmirštų ar paslėptų prasmingo kalbėjimo galimybių. Pirmoje knygos dalyje autorius imasi kelionių patirties tyrimų ir juos išskleidžia pasitelkdamas Alphonso Lingio egzistencines kelionių įžvalgas, kitų žmonių kelionių pasakojimus, savo patirtį. Masinio turizmo laikotarpiu kelionių antropologija padeda susivokti, kas yra prievartinis keliavimas, bėgimas ir atradimai, gamtovaizdžių vartojimas ir laisvo laiko ekonomika. Tačiau J. Dieliautui rūpi filosofiškesnis judėjimo supratimas, jis gilinasi į fenomenologines judančio kūno patirtis, kūniškumo ir sąmonės sąveikas, erdvės išgyvenimą, tiesiog „kitokį nubudimą“ svetimoje vietoje. Turizmo vadybos knygų turime nemažai, tačiau ką išgyvena keliaujantis žmogus, iš tokių knygų nesužinosime. Būtent todėl taip godžiai skaitome subtiliai perteikiamas A. Lingio kelionių įžvalgas. J. Dieliautas jas aktualizuoja ir parodo jų produktyvumą kelionių antropologijos moksle apskritai. Ne mažiau provokatyvūs, žaismingai kūrybingi ir kiti šios knygos skyriai. Pavyzdžiui, pelkės fenomeno svarstymai, pelkės kategorijos iškėlimas iki filosofinio lygmens neprarandant minties savikritiškumo. Rašydamas apie savo gyvenimą pelkėto peizažo supamuose Šiauliuose, autorius ironiškai „klampoja“ ratu: „Tu pats pradedi plėtoti, imituoti pelkės vaizdus ir pelkės garsus, bandai juos išversti į visiems suprantamą kalbą. Bet pats įstringi, suaugi su šiuo vertimu.“  Rašydamas apie alaus gėrimo tradicijas Lietuvoje, autorius taip pat nesupaprastina intonacijos, o alaus gaminimo, gėrimo tradiciją pakylėja iki metafizinio lygmens. Juolab, kad autorių išprovokavusi F. Nietzsche`s ištarmė „kiek daug vokiškame intelekte niūraus sunkio, raišumo, skystumo, mieguistumo, kiek daug alaus!“ yra lygiai taip pat aktuali ir nuo stipraus alaus apdujusiam mūsų kraštui. Tačiau koks mūsų filosofas imasi svarstyti kultūrines, filosofines, estetines alaus pavadinimų ar vartojimo praktikų dimensijas? Sutikime, retas. Kitos J. Dieliauto patyrimų tyrinėjimo gijos susipina kasdienybės, provincialumo, dienos mikropraktikų teritorijose. Į jas žvelgiama itin atidžiai, neskubant, išbandant žvilgsnį iš pačių įvairiausių pozicijų. Štai čia norėtųsi pabrėžti vieną svarbią autoriaus mąstymo savybę. Jurgis Dieliautas turi įdomią minčių ir patirčių sintezuotojo galią, kuri pasireiškia tirštų, intertekstualių jo įžvalgų griūtimis. Tai įprastas kategorijas ir supratimus nušluojančios žodžių lavinos. Pradžioje jos tave veikia kaip tiesiog fiziškai jaučiamas, sunkus teksto daugiaprasmiškumas, net paradoksalumas, tačiau jau greitai visas šis minčių srautas išsilygina ir pasiskirto nuosaikiomis prasmių virtinėmis, kuriose gimsta nauji, kitoniški pasaulio patyrimo būdai.Tokia yra gyva, judanti, nuolat į visas puses besigręžiojanti, savo poziciją amžinai tikslinanti ir abejojanti Jurgio Dieliauto kalbėjimo maniera. Tokiame stiliuje išryškėja labai įdomus autoriaus minties darbas. Tai itin gyvybinga, nesuvaržyta, provokatyvi mintis, kuri yra savireflektyvi, tarpinė, nes nuolat randasi tarp svarstomo objekto ir pačios minties, ji stebi savo „darbą“, savo objektą, savo greitį ir intensyvumą. Taip atsiveria nuolatinė teksto atsinaujinimo galimybė, amžinų korekcijų pagunda, narciziška savistaba ir skaitytoją įtraukiantis minties mėgavimasis savo pačios judesiais, nuolatiniu atgimimu, pasitikrinimo ritualais.  Kalbėdamas apie kūniškąsias lietuvių literatūros dimensijas, J. Dieliautas ieško mikrometafizinių kūniškumo plotmių, jų pėdsakus atranda Valdo Papievio, Sauliaus Tomo Kondroto kūriniuose, bet į tolesnes rašytojų paieškas nesileidžia, tad daug kas lieka neapsvarstyta. Kita vertus, įdomi yra pati autoriaus metodika, jo intencijos, jo balansavimas tarp filosofinio ir literatūrologinio kalbėjimo, naujų kūrinio prasmių įvardijimo galimybių kūrimas. Kaip ir daug kur, autorius tik pasiūlo galimas reiškinio, teksto ar vaizdo perskaitymo kryptis, tik eskiziškai „užmeta“ savojo metodo rėmus. Tiesiog prabėgomis nurodo į tradiciniuose kritikos diskursuose praleistus ar nutylėtus prasmių knibždėlynus. Išsamiau aptariama egzistencinė kūno teritorija Alfonso Nykos Niliūno kūryboje, jo dienoraščiuose, poezijoje. Antropologinis kūno peizažas poezijoje ne taip paprastai pamatomas. Reikia kryptingo skaitymo, norint iššifruoti rašančio kūno topografiką. Būtent tai savo fenomenologinėse poezijos skaitymo pratybose ir siekia pademonstruoti J. Dieliautas.Kita plačiau aptarta tema šioje knygoje yra nematomoji didaktika, vaikystė, auklėjimo filosofija, pilietiškumo problematika, poetikos ir tikrovės sandūros skausminguose edukacijos reformų kamščiuose. Autorius provokuoja į švietimo problematiką pažvelgti jautriau, pasitelkti savo patirtį, stebėjimą, alternatyvias teorijas. Tuomet ugdymo stereotipai byra kaip kortų nameliai. J. Dieliauto rengti „poetinio mąstymo“ seminarai yra praktiška ugdymo klišių kritika ir jų transformavimas vienu metu. Dar viena pastariasiais metais išryškėjusi J. Dieliauto svarstymų tema yra fotografijos vaizdo fenomenas. J. Dieliauto plėtojama fotografijos filosofija prasmingai papildo fotografijos kritikos ir teorijos tekstus savo filosofiniais vaizdo kontekstais, atveria naujas fotovaizdo perskaitymo perspektyvas, „parodo“ fotografiją filosofinio regėjimo perspektyvoje. Fotografinis vaizdas tokiame regėjimo kontekste ne nusakomas, jis neprasideda nuo ikonografinės analizės ar formalių fotografinės kompzicijos studijų. Šiuo atveju fotografija „sukuriama iš naujo“, jos vaizdas gimsta kartu su besimezgančia mintimi, kurios ryškėjantis aiškumas ir yra tikrasis vaizdo „ryškalas“. Besiplėtojanti mintis išplėtoja ir vaizdo pamatymo galimybes – būtent toks yra filosofinės interpretacijos privalumas. Reikia pažymėti, kad šiuo atveju, mes prarandame vertybinius, estetinius kūrinio analizės kriterijus, būdingus kritikai. Toks ir būtų pagrindinis priekaištas autoriui.  Kita vertus, kritikams taip pat nuolat priekaištaujama dėl jų tekstų paviršutiniškumo, metafizikos trūkumo. Todėl filosofinės intervencijos į kino, fotografijos, literatūros ar vaizduojamojo meno sritis yra ypač sveikintinos. Kokios diskusijos lydi Arvydo Šliogerio „atsivertimą“ į fotografiją!Taigi Jurgio Dieliauto propaguojamas „emocionalus mąstymas“, jo saviti taikomosios filosofijos tyrimai, atvirumas aptariamai meno sričiai, kasdienybės mikropraktikoms suteikia galimybę įdomiai perrašyti tai, kas skęsta nuobodulio, racionalizuotų stereotipų, inertiškų emocijų pelkėje. Reikia mokėti vertinti kasdienybės reiškinio, meno kūrinio, paprasčiausio fotografinio vaizdo patyrimą kaip lemtingą, tuomet jis gali prabilti ir metafizine tiesa. Kaip teigia pats autorius, „patyrimas būna ekstaziškas, perteklingas, gelmingas, jei jį suvokiame kaip metafizinį svaigulį“. Būtent tokio požiūrio į gyvenimą ir kūrybą moko ši, vienu metu vitališka ir fragmentiška, angažuota ir aistringa Jurgio Dieliauto knyga.

VIRGINIJUS KINČINAITIS 2010 

Mindaugas Lukošaitis. Grafito anglies tamsoje.

Grafito anglies tamsoje.

 

 Ką reiškia piešinys šiuolaikinio meno kontekste? Į klausimą atsako per pasaulinius meno centrus vilnijanti piešinių, komiksų, iliustracijų, graffiti meno parodų banga. Iš naujo atrandami reklaminių piešinių, alternatyvaus komikso, knygų iliustracijų, naiviojo piešinių meno autoriai. Kodėl? Nepaisant įvairių naujų meninės išraiškos priemonių atsiradimo, piešinys išlieka jautriausiu menininko “mąstymo organu”.

Įsivaizduokime muzikantą, savo kūnu, balsu, kvėpavimu, širdies ritmu niūniuojantį būsimą kūrinį. Panašiai ir piešėjas savo kūno pulsavimu, atodūsiais ir valingu judesiu brėžia klaidžiojantį diafragminį grafito pėdsaką. Tai archetipinis vaizduojamojo meno brėžis.

Piešinys gimsta pradinėje vizualaus pasaulio simbolizavimo stadijoje, todėl jis toks subjektyviai gyvybingas, nenuspėjamas, asmeniškai aistringas ir veržlus. Tai dar nematomą ir jau regimą pasaulį jungianti linijinė membrana, kurios pulsavimuose gimsta mums pažystami ir neregėti formų pavidalai. Tai tikroji meno pasaulio “fauna”, dar nesutramdyta, kandi, baiminga, laisva ir beprotiška.

Ne taip paprasta išlikti šios gyvybingos piešinio stadijos lygmenyje. Juk taip greitai jis tampa tik pagalbine kitų meno rūšių priemone.

Šitokio piešinio supratimo nereikėjo mokytis Mindaugui Lukošaičiui. Jis tiesiog visada piešė ir piešė ne taip, kaip piešiama dailės akademijoje, kur piešinys yra akademinė techninio įgudimo priemonė. Mindaugui piešinys yra jo asmeninė istorija, jo biografija, vizualus supančio ir įsivaizduoto pasaulio išradimas. Todėl jo piešinio samprata netelpa į formalių ir susvetimėjusių žaidimų rėmus. Jis daugiau primityvus, brutalus, fiziškas, realistinis, sapniškas. Jo piešinio linijos lūžta kartu su dūžtančio automobilio stiklais, gęsta kartu su šąlančiu lavono kūnu, viepiasi vandenžmogio dantų smaigaliais. Tai vienu metu save drąsinantis ir savo atverčių bijantis piešimas. Iš čia ir šio menininko perteikiamų istorijų akibrokštai, jų netikėtumai, neužbaigtumas, „bestilistiškumas“ ir (nekro)realistinis primityvumas. Todėl šiuose piešiniuose taip keistai susibėga vaikiško piešimo įgūdžiai ar socrealizmas, reklaminė ar vadovėlinė iliustracija, neorealistinio kino filmo ar ankstyvojo komikso kadras. Tai kliedintis, karščiuojantis, persekiojantis arba persekiojamas piešimo procesas.

Kartais tai tik piešinio apskritai pėdsakai, mėtomi, užpustomi, užnešami lapais ir dingstantys medžių viršūnių ar dirvožemio tamsoje, kaip ir cikle „Žydai. Mano istorija“, kur realistiniu, „objektyvaus“ piešinio stiliumi pasakojama Lietuvių tautą iki šiol traumuojanti, tragiška Lietuvos „žydšaudžių“ istorija. Tiksliau, viena trumpa tos istorijos atkarpa. Matome, kaip nacių padėjėjai taršo žydų sodybas, niokoja namų baldus, tempia žydus prie juoduojančių duobių. Šaltakraujiškai, tarytum dirbdami paprastą, kasdienį darbą pistoletais ir šautuvais jie šaudo vyrus, vaikus, moteris. Scenų kasdieniškumą pabrėžia kaimietiška neįmantri žudikų apranga, nuzulinti švarkai, susmukę auliniai batai, grubokas eilinio žmogaus judesių neskubumas, įrankių paprastumas, nuobodi pamiškės juosta, žemė. Taip, žemė. Daugelyje menininko piešinių kietas ar purus žemės gruntas, jos derlinga, bet tuo pačiu metu ir tolimo pavojaus nuojautas išjudinanti juoduma yra svarbus daugelio piešinių akcentas. Iš bunkerių išlipantys žemėti pokario partizanai, žemėje prasmengantys žydų kūnai tarytum yra išsimurzinę grafito dulkėse. Atrodo, kad pats pieštuko grafitas tampa žeme, pražūtinga juoduma, kurioje išnyksta perrašomos istorijos prasmės, kuri vienu metu slepia žydšaudžių gėdą ir savo ertmėse jau kitame cikle priglaudžia pokario partizanų viltis.

 

Rafinuotai valdomame lakoniškame Mindaugo Lukošaičio piešinyje itin tiksliai yra modeliuojama situacija, personažai, veiksmo dinamika. Pavyzdžiui, piešinyje, vaizduojančiame po šūvio į duobę krintančią susigūžusią merginą, tiesiog jaučiame, kaip ji akimirkai sustingsta, tarytum dvejotų, kilti į dangų ar kristi žemyn. Suknelės plevenimu erdvėje prilaikomas jos kūnas ypač dramatiškas – savo trapumu, bejėgiškumu ir pomirtiniu nesvarumu.

Kodėl autorius šį ciklą pavadino savo istorija? Gal būt, tai išgirsto, išjausto pasakojimo persakymas piešiniu, asmeninių sąskaitų suvedimas su kankinančiais, protu nesuvokiamais vaizdiniais? Taip, juos galima racionalizuoti, suvokti. Tačiau tuomet jie tampa tik šalta istorine chronologija. Menininkas mums gražina vaizdinį, traumą, išgyvenimą ir nuolatinę nepakeliamą nuodėmės, įgimto betikslio žiaurumo dabartį. Kaip ten bebūtų, aišku viena, autoriaus neleis mums lengvai paversti šių piešinių   dar viena malonia istorijos iliustracija.

„Moderniojo meno objektai“ cikle autorius mus intriguoja keistų nejaukių skulptūriškų, juvelyriškų ar betikslių, izoliuotų objektų piešiniais. Grafiniai nerealizuotų meninių idėjų eskizai paties autoriaus žodžiais tariant, tampa savistoviais kūriniais. Klasikinio piešinio dėka atitrūkę nuo modernaus meno konteksto jie tampa neįvykusio kūrybinio veiksmo, nerealizuoto gyvenimo, neatskleistų idėjų priekaištais. Jie papildo nereikalingų, beviltiškai nefunkcionalių daiktų kuntskamerą, bet tuo pačiu metu pratęsia diskredituotą piešinio techniką, reabilituoja neįsipareigojančio eskizavimo, kūrybinio betiksliškumo malonumą. Autorius medžioja mirusias modernaus meno idėjas, grakščiai varto jas trimatėje piešinio lapo erdvėje, nukenksmina šiuolaikinio meno ambicijas piešinio technikos kuklumu ir sugražina kūrėją į svajingų savaitgalio popiečių ramybę, kada menininkui piešimas buvo besąlygiško malonumo šaltinis ir patikima pasaulio stebėjimo ir tyrinėjimo sąlyga. Pažiūrėkite, su kokiu pasimėgavimu Renesanso, Baroko vaizduojamojo meno klasikai savo piešiniuose sukinėja savo būsimų personažų kūnus ir galvas, rankas ir torsus. Tai savipakankamas neįtikėtinos dinamikos, išbaigtumo nesurakintų, kintančių nuotaikų pasaulis.

Mindaugas tai žino ir sugeba.  Neatsitiktinai šis paradoksalus Mindaugo Lukošaičio piešinių virtuoziškumo, iliustratyvumo ir jo pasakojamų istorijų individualumo ryšys iš karto sudomino parodų kuratorius ir galerijas. Tiesiog mes visi jau buvome pasiilgę intymesnių piešinio intonacijų. Tai, kad Mindaugas Lukošaitis kartu su broliu Gintautu Lukošaičiu atstovavo Lietuvą 26 - oje San Paulo bienalėje ir dalyvavo daugelyje reikšmingų tarptautinių projektų, tai, kad Phaidon’o leidykla jį pristato kaip vieną įdomiausių šių dienų piešėjų, tik patvirtina jo gebėjimą nepaskęsti šiuolaikinio meno pasaulio idėjų margumyne ir likti savitu archetipinių piešinio galių tarpininku.

Virginijus Kinčinaitis 2012

 

Why Beauty Matters - Full Version - BBC & Roger Scruton

I Never Tell Anybody Anything The Life and Art of Edward Burra

Robert Storr: Gerhard Richter - The Cage Paintings (2011)

Gerhard Richter in the studio

n292_w1150

n292_w1150, a photo by BioDivLibrary on Flickr.