Postmodernistiškai angažuotų kultūros, meno teoretikų dėmesys skandalingai, ekscentriškai J. Lacan’o figūrai neatsitiktinis. Juk šiuolaikinio subjekto, kalbos, teksto, kultūros samprata dažnai yra siejama su šio prancūzų psichoanalitiko vardu. Užtenka paminėti šiuo metu Vakarų akademiniame pasaulyje itin populiaraus šio psichoanalitiko pasekėjo Slavoj’aus Žižek’o vardą, kad galėtume įvertinti J. Lacan’o aktualumą ir įtaką konstruojant teorines postmodernistinės kultūros interpretavimo galimybes.
“Struktūralistinės psichoanalizės'' lyderį J. Lacan’ą ir tradicinių Vakarų kultūros ''metanaratyvų'' kritikus, visų pirma, sieja išskirtinis dėmesys kalbai ir vidiniams jos funkcionavimo principams. Jau tris dešimtmečius pagrindinės J. Lacan’o sąvokos migruoja feministų, poststruktūralistų, dekonstruktyvistų tekstuose, nusėda postmodernizmo teoretikų knygose, išdygsta kino kritikos žurnaluose, dailėtyrininkų rašiniuose. Todėl ir paviršutinė pažintis su pagrindinėmis šio mąslaus psichoanalitiko kategorijomis gali padėti įžvelgti įvairialypių, menotyrinių tekstų margakalbystėje slypinčias bendresnes jų intencijas.
Dekonstruktyvistų, visų pirma J. Derrida veikla, dar pradžioje buvo tiesiogiai susijusi su J. Lacan’o psichoanalize, kurioje tradicinis, substancionalus subjektas suvokiamas kaip iš anksto decentruotas, o jo būties centras perkeltas į pąsamonę. Toks subjektas yra nustumtas už vadinamo subjektyvumo ribų, todėl jo kalbos reikšmingumas pasirodo ne tiesioginėse žodžių reikšmėse, o tik jų paribiuose, ženklo ir reikšmės apsikeitimą komplikuojančiuose stilistiniuose kalbos nukrypimuose. Šią situaciją formuoja daugialypės pasąmonės neišsakomumas, o kalbai atsidūrus neišsakomo akivaizdoje, subjektas pradeda decentruotis, dislokuotis ir įsivelia į nuolatinį kalbinių, ženklinių atsitraukimų ir skirtumų procesą. Panašų metodą savo tekstuose naudoja ir J. Derrida.
Lacan’o nuomone, grynoji ikikalbinė pasąmonė mums yra neprieinama. Mus ji pasiekia tik kaip plyšys tarp žodžių, kaip abstrakti kalbos arba istorijos struktūra. Pasitelkęs struktūrinės lingvistikos ir literatūrinio prancūzų avangardo patirtį, J. Lacan’as išplėtojo pasąmonės ir kalbos struktūrų panašumų teoriją, paneigusią natūralistinę, psichobiologinę Z. Freud'o psichoanalizę ir modernistinio meno diskursui būdingą iliuziją apie betarpišką žmogaus ir jo pasąmonės kontakto galimybę. Lacan’o nuomone, geriausiu atveju pasąmonė mums gali prabilti tik netikėtais kalbinių metaforų arba metonimijų ''sutirštėjimais''. Tai, kas tradicinei retorikai ir stilistikai buvo tik paprastos kalbos organizavimo priemonės, J. Lacan’ui tampa lemtinga beprasmybės ir prasmės, individualios vaizduotės ir kultūrinių simbolių sąlyčio galimybe. Taip buvo mestas iššūkis diskursams (mokslui, religijai, menui), kurie ženklą naudoja tik kaip pastovų, komunikatyvų vienetą. Postruktūralistai ir postmodernistiniai menininkai taip pat siekia išjudinti, sugriauti griežtą ženklinančio ir ženklinamojo opoziciją. Jų radikali ''semioklastinė'' ženklo išskaitymo strategija apėmė beveik visas menines kūrybos sritis ir buvo nukreipta prieš universalizuojančias, represines Vakarų kultūros tendencijas.
Tokią J. Lacan’o nuostatą ženklo atžvilgiu galima paaiškinti jo savita psichoanalitine kultūros koncepcija, pagal kurią, pasąmonės kalba tūno pirmapradžių, porinių opozicijų gelmėse. Būtent jos suteikia atitinkamus mechanizmus kultūros sąmonės formavimuisi ( pvz. taip-ne, buvimas-nebuvimas ir t.t.), kurios gyvybingumo prasmė slypi nuolatiniame skyrimosi, nutrūkstamumo veiksme. Juk biologiniai žmogaus poreikiai neturi pauzių, jie reikalauja betarpiško, nenutrūkstamo patenkinimo. Tačiau, norint šį poreikį paversti žmogišku poreikiu, jam būtinas simbolių tarpininkavimas - struktūrinimas, kalbinė jų išraiška, tikslus formulavimas. Šiuo atžvilgiu kultūra, bei ją formuojantis simbolinio lygmens dėsnis yra tik kompensaciniai - jie formuojasi būties plyšiuose - biologinio gyvenimo reakcijose ir inkstinktuose, tiksliau, žmogaus kultūra atsiranda biologinio poreikio patenkinimo kliūtyse. Kultūra, tai šio poreikio atidėliojimas, skaidymas, jo nepasitenkinimo įtampa. Taip išryškėja pagrindinių Lacan’o sąvokų - realaus, įsivaizduojamo ir simbolinio svarba. Jeigu realybė - tai biologiniai poreikiai, o įsivaizduojama - jų įvaizdis individo sąmonėje - tai simbolinis lygmuo (kultūros ženklai) yra nuolat priekin užbėganti, tarpininkavimo logika. Atsiranda nuolatinė įtampa tarp įsivaizduojančio ir simbolinio subjekto. Simbolinė tvarka skverbiasi į įsivaizduojamo sritį, deformuoja ją ir sukuria ''fantazmatinį ekraną'', kuriame kryžiuojasi įsivaizduojamo ir simbolinio kryptys. Kita vertus ir realiame tapybos, kino, fotografijos, kompiuterio ar tv ekrane galima matyti šią nuolatinę pastangą savo vaizduote įveikti simbolinę tvarką ir realizuoti savo troškimus. Simbolinis lygmuo siekia anuliuoti, pasiglemžti individo ''aš'', o įsivaizduojamo tikslas - pasinaudojus egzistuojančiais kultūriniais topais, susikurti sau kultūrinį alibi ir “kontrobandos” būdu pranešti apie savo troškimus.
Taip nediferencijuotas poreikis konkretizuojasi į norą, projektuojamą į empirinį pasaulį. Tačiau Lacan’o koncepcijoje esminis žmogaus poreikis - tai ne empirinio pasaulio objektai, bet archetipinis noras vėl susilieti su prarasta prenataline visuma, troškimas pačiam būti ''objektu'', kurio kažkam trūksta. O tai jau reiškia principinį neskaidomą priklausymą simboliniam ''Kitam'' (kultūrai, istorijai, tekstui, įstatymui, Tėvui ir t.t.). Šia ''Kito'' kalbą pasisavinęs ir jos dėka savo norus formuluojantis subjektas atsiduria lemtingoje Tantalo situacijoje - tekstas pakeičia troškimo objektą, bet tai nėra pats objektas.
Įsivaizduojančio ir simbolinio subjekto sąvokomis J. Lacan'as grindžia intrasubjektyvumo topografijos modelį, įsivaizduojamo subjektas (''aš'') - tai visų galimų centravimų, visų sintezavimo bandymų, iliuzorinių tapatumų, fiksuotų identifikacijų pagrindas. Jis gyvuoja įvairiapakopių psichinės struktūros reiškinių sintezės regimybe. Šiuolaikinėje kultūroje svarbiausia tokios tapatumo sintezės galimybe yra kino, tv, kompiuterio ekranas.
Simbolinis subjektas, priešingai - kalboje veikiantis, psichinės struktūros suskaidymo ir dekonstravimo principas. Kultūra tampa nesibaigiančia, dinamiška abipuse įsivaizduojamo ir simbolinio polių griovimo ir atsinaujinimo drama. Joje nėra vietos tiesai, psichoanalizės atveju – pasveikimui. Geriausia, ką galima padaryti pasak J. Lacan’o, tai tik aiškiai suformuluoti savo norus. Vaizduotės kryptingumą diktuojantis noras nuolat svyruoja tarp organiškumo poveikio ir kalbinės jo išraiškos, tačiau jis negali tapti vienu iš jų, o tik miglotai pasirodo ribinėje situacijoje, kada kalbinis reikalavimas atitrūksta nuo organiško poreikio ir tampa savipakankama ženklinančiųjų grandinės konfigūracija.
Tai, kas realu, ''gamtiška'' - daiktai, gyvenimo įvykiai, kūniškos aistros - žmogui tampa savastimi tik tiek, kiek yra sintezuojami įsivaizduojamo pakopoje. Be šios sintezės visa tai būtų tik papildoma medžiaga beprotybės mozaikoms. Tačiau tokia sintezė gali įvykti tik simbolinio lygmens (Tėvo žvilgsnio) tarpininkavimo dėka. Žmogaus ir išorinio pasaulio, žmogaus ir jo paties kūno santykiai atsiskleidžia tik per ženklą, per kultūros kodo diktatą. Kita vertus, savo teises ginantis ''realaus'' lygmuo kursto ''nepasitenkinimą kultūra'', pramuša nustatytus ženklinės sistemos šarvus ir skatina aktyvų jos transformavimą. Ši kova dėl ''mano'' noro pripažinimo atskleidžia tikrąją Tėvo vaizdinio funkciją - noro ir įstatymo sąjungą Tėvo vardu. Tačiau Tėvas - tai ne tik kelias į simbolinę falo valdžią (J. Lacan'ui falas jokių seksualinių konotacijų neturintis, nedaiktiškas valdžios simbolis). Jis baudžia. Subjektas priverstas dreifuoti tarp kastracijos baimės (kito baimė) ir psichozės (kito nebuvimas). Tokią sudarkyto pasąmoninio noro motyvaciją J. Lacan'as atseka ne žodinės informacijos turinyje, bet jos tropų įvairovėje, pertrūkių ir nutylėjimų ritmikoje. Taip poezijos retorika, religinis praregėjimas, psichinio ligonio kliedesys ar ''vietinė'' mokslo logika tampa vienu ir tuo pačiu noro slydinėjimu ženklinančiųjų grandine. Jame neįmanomas fiksuotas ženklinančio ir ženklinamojo ryšys. Pasirodo, bet ką galima žymėti bet kuo. (Labai greitai ši taktika išplito neofigūratyvinėje vaizduojamojo meno retorikoje, multimedia mene, interneto hipertekstuose.)
Beje, jau pats klausimas apie ženklinimo sąlygas rodo J. Lacan'o atsisakymą pripažinti ženklo ir reikšmės, ženklinančio ir ženklinamojo ryšį, kaip iš anksto žinomą ir pastovų. Tenka klausti, pagal kokius kriterijus, kokiose situacijose ženklinamasis gali susitikti su ženklinančiu, kada ženklinimas iš viso įmanomas? Šie klausimai vienodai svarbūs psichoanalitikui ir menininkui. J. Lacan'o nuomone, toks jų susitikimas ( susikibimas) įmanomas tik pasąmoninės logikos persikūnijime į simbolinę, tik pastaroji gali integruoti psichinį ligonį į prasminį kultūros lygį. Tačiau ''normalių'' norų nebūna. Kadangi J. Lacan'o ženklinantis (kalbantis) - tai įvairialypėmis psichikos plokštumomis suskaidytas subjekto noras ir visiems laikams ''prarastas'' (visada tik atidėtas) jo troškimų objektas, arba jo noro objektų pasaulis. Šis objektas - tai nuolat judanti, jokio fiksuoto centro neturinti, neapčiuopiama, sintezavimams nepaklūstanti struktūra. Tokia paradoksali situacija formuoja ir patį žmogaus likimą - subjektas nėra savo paties buvimo priežastis, tačiau jis savyje nešiojasi vidinio savo skilimo priežastį. Tai ženklinantis, be kurio tikrovėje nebūtų jokio subjekto. Todėl subjektas yra tai, ką vienas ženklinantis reiškia kitam ženklinančiam. Ne bendraudami tarpusavyje subjektai nustato kalbos objekto formą ir turinį, bet priešingai, tai už juos padaro formalios kalbos struktūros. Atplyšusios nuo kalbos turinio jos užklumpa subjekto netapatumą sau pačiam, jo skilimą, jo heteronomiškumą ir vidinį jo psichikos dalių nesuderinamumą.
Beje, šis subjekto skilimas prasideda pirmose jo saviidentifikacijos bandymuose, kurie J. Lacan'o koncepcijoje įvardijami veidrodine stadija - konkrečiu kūdikio vystymosi laikotarpiu. 6-9 mėnesių vaikas džiaugsmingai reaguoja į savo atspindį veidrodyje. Dar nesugebėdamas saviidentifikuotis bendraudamas su kitais žmonėmis, vaikas mokosi susitapatinti su veidrodiniu savo atvaizdu. Taip atsiranda prielaidos tolimesniam savojo ''aš'' kūrimui. Veidrodžio funkcija - tai dalinis vaizdinio funkcijos atvejis, kuriame reiškiasi organizmo ir realybės arba vidinio ir išorinio pasaulių sutapatinimas. Ši būtinybė iš kūniškų vaizdinių fragmentų sulipdyti visuminį ''aš'' vaizdinį yra tiesiogiai susijusi su gimimo metu nutrauktu kūnišku kūdikio ir motinos ryšiu. Veidrodinėje stadijoje matoma kūno vaizdinio visuma nulemia jau besiformuojančią žmogaus organizmo visumos sampratą. Tačiau šis procesas nėra toks vienareikšmis. Veidrodinė stadija suteikia pirmus tapatumo su savuoju ''aš'' apmatus, tačiau ir pirmą susiskaidymo patirtį - vaikas vienu metu yra ten, kur jis save jaučia ir ten, kur savęs nejaučia, bet mato. Šis psichinės patirties prieštaravimas vėliau lemtingai atsiliepia ieškant savo tapatumo nebe veidrodiniame atspindyje, bet santykiuose su kitais žmonėmis.
Būtent todėl Lacan'ui subjektas išryškėja tik kaip ženklinančių tarpusavio sąveika, kaip atspindžių žaismas, kaip baiminga priklausomybė ir kaip negalėjimas galutinai atrasti savo tapatumą kitame. Vietoj klasikinės, mąstymo objekto ir egzistavimo subjekto tapatumą skelbiančios Descartes'o formulės cogito ergo sum, J. Lacan'as pasiūlė kitą formulę - “aš mąstau ten, kur manęs nėra ir aš esu ten, kur aš nemąstau''. Klausiama, ar tapatūs ‘’aš’’ kalbantis ir ‘’aš’’ kalbamas, ar tapatūs kalbos subjektas ir kalbos objektas?
Tokiame ženklinančio ir ženklinamojo neatitikime išnyrančio subjekto modelį J. Lacan'as žymi topologine A. Mobius'o juosta. Tai pradžios ir pabaigos, viršaus ir apačios, ir jokio vidinio centro neturinti plokštuma. Lacan'ui ši plokštuma simbolizuoja libido ir kalbos neatsiejamumą. Jeigu pasąmoninis impulsas (libido) keičia įprastas žodžių reikšmes, pažeidžia logikos dėsnius, pertraukia kalbinio srauto dinamiką - tai yra įmanoma tik todėl, jog jis jau pačia savo prigimtimi susietas su kalbiniu diskursyvumu. Jeigu laisvas asociacijas, pacientų kliedesio proveržius Z. Freud'as siejo tik su vieninteliu Edipo kompleksu, J. Lacan'as psichoanalitiko svarbą įžvelgė žmogaus psichikos prasminės begalybės aktualizavime, ją papildant svarbiais, kultūriniais, simboliniais, intersubjektyviais turiniais. Taip susidaro galimybė svarbiai prielaidai, jog daiktinis ir ženklinis, biologinis ir simbolinis, gamtiškas ir kultūrinis žmogaus būties poliai gali abipusiškai ženklinti vienas kitą. Šioje situacijoje nebeįmanoma atskirti ženklinančio nuo ženklinamojo ir atvirkščiai. Todėl J. Lacan'ui itin svarbi pati ženklinimo logika, kuriai ženklinamasis yra tik jos buvimo pasekmė.
Sutelkdamas dėmesį į ženklinančiojo slydimą ženklinamojo ‘’kūnu’’, J. Lacan'as įveikė pasąmonės, kaip užmirštų įspūdžių palėpės sampratą, paneigė iki tol dominavusią pasąmonės ir sąmonės dichotomiją.
Maskuodama ir atidėliodama norą, pasąmonės simbolika vienu metu ištremia subjektą už jo kultūros, kalbos ribų ir užklumpa grynajį ženklo procesualumą, neužbaigtumą, nebylumą, jo gimimo agonijas ir nukreipia subjektą link neišsąkomo, poetinio kalbos lygmens, kuriame raštas, kalba, ženklinimas tampa ekstatišku, kūnišku gestu. Būtent šio gesto trojektorija nužymėtos A. Artaud pastangos, nuo jo nebetoli iki J. Derrida, R. Barthes'o ‘’rašymo’’ teorijos ir J. Kristevos reikšmės kritikos. Mene ši tendencija pasireiškė ironiška ‘’meniškumo’’ struktūrų, modernizmo logocentrizmo kritika, feministinio dekonstruktyvizmo veikla. Visų pirma, tai susiję su nauja subjektyvumo ir ''autoriaus'' samprata. Pasirodo, šiuolaikinėje Vakarų kultūroje subjekto kalba dažniausiai tėra anoniminių politinės, kultūrinės valdžios diskursų egzistavimo ir jų funkcionavimo visuomenėje išraiška. Tačiau tas pats subjektas yra ir jo pasąmonės, inkstinktų, kūniško vitališkumo ir asocialios vaizduotės realizavimosi vieta. Tai ne tiek subjektas, kiek vienu metu daugelio tarpusavyje besirungiančių subjektyvumų išraiška.
Būtent tokį subjektyvumą tematizuoja šiuolaikinis instaliacinis, interaktyus menas. Jis skirtas ne tiek kontempliacijai, kiek šių skirtingų subjektyvumų refleksijai, jų išlaisvinimui ir naujam jų sintezavimui jau kitomis simbolinės valdžios ir įsivaizduojamų pasaulių sąlygomis.
1995 m.
Hahaha ha ha ha ha ha ha...;]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]]determinuojamas visas abstraktumas!.
ReplyDelete