Virginijus Kinčinaitis. Fotografija kaip sutelktas jutimas
Šiaulių dailės galerijoje kovo 19 d. buvo atidaryta nacionalinės premijos laureato fotomenininko Vytauto Balčyčio fotografijų paroda. Tai išsami šio žinomo menininko fotografijų kolekcija, kurioje galima pamatyti ir pirmąsias jo fotografijas („Kaunas, Vilijampolė“ 1965 m.), ir naujausias. Kas labiausiai pribloškia šioje ekspozicijoje? Tai, kad visos Vytauto Balčyčio fotografijos ypač vientisos savo nuotaika, vaizdavimo objektais, formatu ir koloritu. Visų pirma, jos ypatingai kuklios, tarytum gėdytųsi savęs, savo vaizduojamų objektų.Kuo ryškesnis šiuolaikinis fotografinių vaizdinių pasaulis, kuo didesnės „tabloidinės“ reklamos fotografijos, kuo vaizdingesni „gliancinių“ žurnalų fotoreportažai ar parodinių fotopaveikslų lakštai, tuo vis kuklesnės, nežymios, tylios ir nereikalingos atrodo Vytauto Balčyčio fotografijos.
Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Mažas nespalvotų, išblukusių, nešvariai pavandenijusių Vytauto Balčyčio fotografijų formatas verčia suklusti, prieiti arčiau. Priartėjus atrodo, kad nėra į ką žiūrėti, o štai jutimai atgyja, iki maudulio, protesto ir susitaikymo, iki pikdžiugiško nihilizmo ir gailesčio sau. Viskam.
Galvojant apie tai, kas jungia itin panašias pirmą ir paskutinę Vytauto Balčyčio fotografijas, verta prisiminti M. M.-Ponty mintį apie tai, kad yra labai svarbu suprasti tuos ypatingus santykius, kurie užsimezga tarp mūsų ir kraštovaizdžio, kur matomas, suvokiamas vienas objektas gali tapti viską savyje sutelkiančia scena ar viso mūsų gyvenimo imago. Ką tai reiškia? Tai, kad Vytauto Balčyčio fotografijų centre atsidūrusi telefono būdelė, stulpas, elektros pastotė, drabužių džiovykla, autobusų stotelė, tvora, kioskas, pakelės krautuvė yra vienas ir tas pats pasaulio jutimo būdas, jo išraiška.
Pasaulio, kuris nesugeba užsikabinti už šių trapių, nereikšmingų daiktų, kuris nepagydomai serga nuolatiniu nykimu ir entropija, kuris šašuotas niekam, juo labiau žmogui nereikalingais, beverčiais, savo paskirtį pamiršusiais ir išblukusiais statiniais, kuriam nereikalingas ir pats žmogus. Jei jis retai ir šmėkšteli Vytauto Balčyčio fotografijose, tai tik kaip nesusipratimas, kaip betikslis judesys. Jeigu ir gražus Vytauto Balčyčio jaučiamas pasaulis, tai tik savo rūdimis, savo dūlėjimu, vizualiomis beprasmiškumo ir tuštumos orkestruotėmis. Ypač tiksliai jas perteikia reklaminių stendų paviršiuose sutviskantys saulės atspindžiai. Tai tarytum atgal į dangų išspinduliuojama akinanti žemės tuštuma, bergždžių jos kaupimo, vartojimo ir manipuliavimo pastangų signalas.
Ypatingas daiktų, statinių, konstrukcijų negrabumas, laikinumas ir šiurkštumas Vytauto Balčyčio fotografijose rodo susvetimėjusį ir destruktyvų šių daiktų autoriaus – žmogaus santykį su pasauliu. Tarytum pasaulis būtų kokia nors siaubinga tremtis, būtinas iškentėjimas, kur gali gimti tik atsainūs daiktai, kur viešpatauja nemeilė ir abejingumas, kur daiktas neatlieka jokios jungiančios, vienijančios funkcijos, kur jis yra tik kliuvinys ir nekantraudamas laukia išvaduojančios savo dūlėjimo pabaigos.
Kita vertus, Vytauto Balčyčio fotografijos gina teisę pasaulį jausti individualiai, fotografija šiuo atžvilgiu nėra tikrovės dokumentas ar koks nors romantinis Lietuvos miestelių ar besikeičiančio Vilniaus vaizdų fiksavimas. Vytauto Balčyčio fotografijos yra vientisas jutimas, sakinys be taškų, maudžianti vidinė prievarta, kuri verčia priešintis automatizuotam, beasmeniam ir bejausmiam pasaulio spaudimui. O jaučiantis organizmas ir pasaulį suvokia kaip organišką tapsmą, todėl teigčiau, kad Vytauto Balčyčio fotografijos yra fiziologiškos, o pasikartojanti centrinė jo fotografijų kompozicija yra greičiau pasityčiojimas iš simetrijos ir racionalumo, juk centre stovi tuščiaviduriai pastatų kūnai, jų išversti viduriai, dunkso nebe funkcionalios jų galūnės.
Ir tai ne žmonių nudėvėti pastatai, jie patys nusidėvėję jau iš pat pradžių, nudėvėta jau pati jų idėja, jie nebegyvi dar nepastatyti, ir vien todėl, kad jų buvimo, didingumo ar tikslingumo pretenzijos niekaip nepagrįstos, kaip nepagrįsta yra objektyvaus ir visiems vienodo bei pozityviai reprezentatyvaus pasaulio iliuzija.
Kaip sako tas pats M. M.- Ponty, nėra nieko sunkiau, kaip iš tikrųjų žinoti, ką gi mes matome. Todėl ir turi būti menininkas, fotografas, kuris parodo, ko visų pirma mes nematome ir ką galime matyti – bet jau iš menininko perspektyvos. Todėl jis vienu metu ir suteikia mums regėjimą, ir jį atima. Žinoma, susiduriant su Vytauto Balčyčio fotografijomis, iš pradžių norisi protestuoti ir neigti jo patirtą ir perkurtą pasaulį, juk aplink matome spalvotą ir gundančią naujos architektūros, mirgančių gatvės ekranų ir gausa švytinčių prekybos centrų aplinką.
Tačiau žiūrint vis atidžiau, einant nuo fotografijos prie fotografijos, persiimant jų visumos nuotaika, palaipsniui pradedi matyti, tai, kas tūno už tavo paties regimybės lukštų, ir patiki šio fotografo siūloma „jutiminio matymo“ tiesa, nes ir pats suvoki, kad būtent taip jauti, jauti ir išgyveni kartu su juo. Išgyveni dėl to, kas darosi su tavimi ir tavo pasauliu.
Vytauto Balčyčio fotografijų akivaizdoje suvoki, kad pasaulis iš tikrųjų yra nespalvotas, murzinas ir skurdus, kad nieko jame nepaskubinsi ir nieko nesustabdysi, kad kapitalistiniai Vilniaus dangoraižiai yra tik trumpalaikis nesusipratimas smilgomis užsimaskavusių skardinių Justiniškių garažų amžinybės akivaizdoje.
Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Mažas nespalvotų, išblukusių, nešvariai pavandenijusių Vytauto Balčyčio fotografijų formatas verčia suklusti, prieiti arčiau. Priartėjus atrodo, kad nėra į ką žiūrėti, o štai jutimai atgyja, iki maudulio, protesto ir susitaikymo, iki pikdžiugiško nihilizmo ir gailesčio sau. Viskam.
Galvojant apie tai, kas jungia itin panašias pirmą ir paskutinę Vytauto Balčyčio fotografijas, verta prisiminti M. M.-Ponty mintį apie tai, kad yra labai svarbu suprasti tuos ypatingus santykius, kurie užsimezga tarp mūsų ir kraštovaizdžio, kur matomas, suvokiamas vienas objektas gali tapti viską savyje sutelkiančia scena ar viso mūsų gyvenimo imago. Ką tai reiškia? Tai, kad Vytauto Balčyčio fotografijų centre atsidūrusi telefono būdelė, stulpas, elektros pastotė, drabužių džiovykla, autobusų stotelė, tvora, kioskas, pakelės krautuvė yra vienas ir tas pats pasaulio jutimo būdas, jo išraiška.
Pasaulio, kuris nesugeba užsikabinti už šių trapių, nereikšmingų daiktų, kuris nepagydomai serga nuolatiniu nykimu ir entropija, kuris šašuotas niekam, juo labiau žmogui nereikalingais, beverčiais, savo paskirtį pamiršusiais ir išblukusiais statiniais, kuriam nereikalingas ir pats žmogus. Jei jis retai ir šmėkšteli Vytauto Balčyčio fotografijose, tai tik kaip nesusipratimas, kaip betikslis judesys. Jeigu ir gražus Vytauto Balčyčio jaučiamas pasaulis, tai tik savo rūdimis, savo dūlėjimu, vizualiomis beprasmiškumo ir tuštumos orkestruotėmis. Ypač tiksliai jas perteikia reklaminių stendų paviršiuose sutviskantys saulės atspindžiai. Tai tarytum atgal į dangų išspinduliuojama akinanti žemės tuštuma, bergždžių jos kaupimo, vartojimo ir manipuliavimo pastangų signalas.
Ypatingas daiktų, statinių, konstrukcijų negrabumas, laikinumas ir šiurkštumas Vytauto Balčyčio fotografijose rodo susvetimėjusį ir destruktyvų šių daiktų autoriaus – žmogaus santykį su pasauliu. Tarytum pasaulis būtų kokia nors siaubinga tremtis, būtinas iškentėjimas, kur gali gimti tik atsainūs daiktai, kur viešpatauja nemeilė ir abejingumas, kur daiktas neatlieka jokios jungiančios, vienijančios funkcijos, kur jis yra tik kliuvinys ir nekantraudamas laukia išvaduojančios savo dūlėjimo pabaigos.
Kita vertus, Vytauto Balčyčio fotografijos gina teisę pasaulį jausti individualiai, fotografija šiuo atžvilgiu nėra tikrovės dokumentas ar koks nors romantinis Lietuvos miestelių ar besikeičiančio Vilniaus vaizdų fiksavimas. Vytauto Balčyčio fotografijos yra vientisas jutimas, sakinys be taškų, maudžianti vidinė prievarta, kuri verčia priešintis automatizuotam, beasmeniam ir bejausmiam pasaulio spaudimui. O jaučiantis organizmas ir pasaulį suvokia kaip organišką tapsmą, todėl teigčiau, kad Vytauto Balčyčio fotografijos yra fiziologiškos, o pasikartojanti centrinė jo fotografijų kompozicija yra greičiau pasityčiojimas iš simetrijos ir racionalumo, juk centre stovi tuščiaviduriai pastatų kūnai, jų išversti viduriai, dunkso nebe funkcionalios jų galūnės.
Ir tai ne žmonių nudėvėti pastatai, jie patys nusidėvėję jau iš pat pradžių, nudėvėta jau pati jų idėja, jie nebegyvi dar nepastatyti, ir vien todėl, kad jų buvimo, didingumo ar tikslingumo pretenzijos niekaip nepagrįstos, kaip nepagrįsta yra objektyvaus ir visiems vienodo bei pozityviai reprezentatyvaus pasaulio iliuzija.
Kaip sako tas pats M. M.- Ponty, nėra nieko sunkiau, kaip iš tikrųjų žinoti, ką gi mes matome. Todėl ir turi būti menininkas, fotografas, kuris parodo, ko visų pirma mes nematome ir ką galime matyti – bet jau iš menininko perspektyvos. Todėl jis vienu metu ir suteikia mums regėjimą, ir jį atima. Žinoma, susiduriant su Vytauto Balčyčio fotografijomis, iš pradžių norisi protestuoti ir neigti jo patirtą ir perkurtą pasaulį, juk aplink matome spalvotą ir gundančią naujos architektūros, mirgančių gatvės ekranų ir gausa švytinčių prekybos centrų aplinką.
Tačiau žiūrint vis atidžiau, einant nuo fotografijos prie fotografijos, persiimant jų visumos nuotaika, palaipsniui pradedi matyti, tai, kas tūno už tavo paties regimybės lukštų, ir patiki šio fotografo siūloma „jutiminio matymo“ tiesa, nes ir pats suvoki, kad būtent taip jauti, jauti ir išgyveni kartu su juo. Išgyveni dėl to, kas darosi su tavimi ir tavo pasauliu.
Vytauto Balčyčio fotografijų akivaizdoje suvoki, kad pasaulis iš tikrųjų yra nespalvotas, murzinas ir skurdus, kad nieko jame nepaskubinsi ir nieko nesustabdysi, kad kapitalistiniai Vilniaus dangoraižiai yra tik trumpalaikis nesusipratimas smilgomis užsimaskavusių skardinių Justiniškių garažų amžinybės akivaizdoje.
2008-04-02
No comments:
Post a Comment