Dažnai kalbame apie “natūralų” grožį, apie tikroviškumo vertę, apie jausmų ar elgesio betarpiškumą. Tačiau dažniausiai natūraliu grožiu vadinama tai, kas priklauso dirbtinumo sferai ir atvirkščiai, vulgariu dirbtinumu apšaukiami natūralumo proveržiai. Taip nuvertinama principinė dirbtinumo svarba.
Pavyzdžiui, įprasta gyvūnų grožį ir eleganciją vertinti dėl jų natūralumo, tačiau gyvūnų gracingumas, jų kūno ornamentiškumas, šokiai susiformavo gamtiškam atsitiktinumui nepavaldžių ritualų, griežtų taisyklių sistemos dėka. Visi gyvūnų prestižo ženklai ir atributai turi ritualinius bruožus. Jų papuošalų “natūralumas” labai jau artimas dirbtiniams žmonių papuošalams. Jeigu kaukės dažniausiai yra žvėrių kaukės, tai tik todėl, kad pats gyvūnas jau pats savaime yra tobula ritualinė kaukė, ji priklauso ženklų ir puošimosi strategijoms. Pati gyvūnų morfologija - jų plaukų spalva, eisena, gestai, šokiai yra ritualinio efektyvumo prototipas, ypatinga gundymo, prestižo ir ženklų valdžios sistema.
Šiuo atžvilgiu rituališkumas yra žymiai pirmapradiškesnis už žmonių socialumą, kuris dažniausiai yra tik nesenai sukurta primityvi jų aplinkos organizavimo ir tarpusavio mainų forma. Rituališkumas yra žymiai talpesnė sistema, ji apima tiek gyvųjų, tiek ir mirusių pasaulius, gyvūnų ir pačios gamtos procesus. Todėl mums gyvūnų rituališkumas yra žymiai patrauklesnis už ribotus ir grubius sociumo įstatymus. Gyvūnai mums dovanoja savo universalių ritualų žavesį. Šių ritualų formos, o ne “laukiniškumas” ar žvėriškumas prikausto žmonių dėmesį, sužadina teatralizuotą, bet kokias socialumo normas peržengiančią ritualinio viliojimo, gundymo ir žavėjimo strategijų nostalgiją. Būtent šiuo aspektu būtų galima kalbėti apie gundymo animalizavimą, apie moteriškos vilionės “gyvūniškumą”. Tai reiškia, kad moters vilionė iš esmės sutampa su kūno regimybes organizuojančiu ir pasikartojimo ciklus kuriančiu ritualu (J. Baudrillard).
Pagaliau gamtiškas žmogaus grožis dažniausiai tėra tik fikcija, jo grožis visada tik ritualinis. Ritualinis grožis susijęs su paslaptimi, jis ezoteriškas, apgaubtas slėpiningumu. Todėl vilionė, pagunda, žavėjimas dažniausiai yra susiję su šia, dirbtinumu ir ritualais sukurta baugia nežinia ir paslaptimi. Materialus kūnas, jo anatomija šioje viliojimo strategijoje netenka vertės, jis tiesiog neegzistuoja. Visos tradicinės visuomenės naikino kūniškumą - paversdavo jį ritualu, ceremonija, išpuošdavo, uždėdavo kaukes, išpiešdavo, tatuiruodavo, luošindavo, kankindavo ir tik tam, kad suviliotų dievus, dvasias, mirusius. Tačiau tokio kūno transformavimo nereikėtų maišyti su šiuolaikiniu paviršutinišku jo dekoravimu - tai buvo jo apdaras, jo esmė.
Kūno deformacijos ( kaklo tempimas, randai ant viso kūno, pėdų deformacijos, dantų šlifavimas ir t.t.) jo ženklinimas, sureikšminimas, ritualizavimas bereikšmiais daiktais, niekučiais arba atvirkščiai, brangenybėmis, visų pirma, reiškia iššūkį pasauliui, abejonę jo egzistavimu, tik šio iššūkio dėka pasaulis ir atsiranda, išnyra iš niekio ir tampa reikšmingas, tik taip iššaukiami dievai ir mistinės jėgos, tik šių ritualinių kaukių dėka jos prakalbinamos ir suviliojamos.
Šiuolaikinė mada ir makijažas tiesiogiai susiję su šiuo ritualiniu, visuomenės taisykles ignoruojančiu pirmapradžiu iššūkiu pasauliui. Būtent todėl “natūralių norų” vardu šiuolaikinė moralė kovoja prieš visas dirbtines priemones ( kosmetika, apranga), kurios moterį daro atvirai seksualia, provokuojančia ir iššaukiančia.
Tačiau “natūralūs norai” arba “tikroji prigimtis” dažniausiai tėra tie patys, tik racionalizuoti, sustingę, skurdūs, baimei, o ne kūrimo ir žaidimo principams paklūstantys ritualai. Šiuo atžvilgiu provokuojantis ir gundantis makijažas yra daug tikresnis ir nekaltesnis. Jis beprasmis, paviršutiniškas, sužavėtas savimi, tuo pačiu negailestingas, šaltas ir tobulas. Kas negali pakelti šio tobulo bereikšmiškumo, šios regimybės ir tuštumos, slypinčios už išraiškingos makijažo kaukės - ginasi pigiu ir agresyviu moralizavimu.
Neverta už tobulos kaukės ieškoti realybės ar “tikros asmenybės”. Juk magiškos viliojančios regimybės, moteriško žavesio įtaigą sukuria ne fragmentiški, žmogiški jausmai o tobulo dirbtinumo ženklai. Todėl nieko nereiškianti, bejausmė, dirbtinė, tačiau tobula “nežmogiška” šypsena ir į tuštumą nukreiptos akys dažniausiai tampa visų šiuolaikinių garbinimų objektu. Viliojantis dirbtinumas ir prasmės nebuvimas yra pagrindiniai žvaigždės, top modelio ar grožio karalienės bruožai. Tik būdami visiškai tušti jie gali sutalpinti visus mūsų troškimus, svajones ir neurozes.
Už jų nieko nėra, tik archaizuotas, ciklinis, ritualinis tuštumos žavesys.Todėl nuolatinis kartojimas apie grožio etalonų kaitą ar mados, moteriškumo esmės pasikeitimą, tėra tik tas pats ritualinis užkeikimas. Jokio laiko, pasikeitimų ar linijinio tapsmo grožio rituale nėra, tik tie patys pasikartojantys ciklai, ir vienu metu gundančios, ir savimi susigundžiusios kaukės garbinimo kultas.
1995
No comments:
Post a Comment