Kodėl mirtis tokia fotogeniška? Todėl, kad ji suburia, sutelkia išsibarsčiusią bendruomenę. Aplink mirusį buriasi gyvieji, artimieji, aplink savo herojų palaikus buriasi bendruomenės ir tautos. Ir žinoma – fotografuojasi. Juk pražūtinga herojaus ar paprasto žmogaus mirtis sužadina pačius archajiškiausius bendrumo instinktus. Tai prabudęs gyvybės instinktas – sutrikusios, bejėgiškumo užkluptos gyvybės grandinės sąmyšis, pasireiškiantis telkimusi aplink mirusįjį. Kolektyvinis dalyvavimas tokiuose įvykiuose yra svarbiausia gilių išgyvenimų prielaida.
Tačiau šiandien tradicinis mirštančio žmogaus viešumas išstumiamas lėtos, vienišos ir tarytum niekad nesibaigiančios mirties palatose ar tuščiuose namuose proceso. Tokia mirtis nepakeliama, atstumianti ne tiek dėl mirties baimės, kiek dėl mirštančiojo apleistumo, mirties bereikšmiškumo. Juk reikšmę mirčiai suteikia ritualas, budėjimas, kitų dalyvavimas.
Tad kaip numirti? Kuomet prarastas gyvenimo vertės pojūtis, kuomet gyvenimas tik nuobodulio plynė ir tuščios svajonės, kuomet gyvenimas tik kolektyvinio vartojimo orgija ir amžinas pralaimėjimas pakeliui į „sėkmę“, mirtis nebeturi ką apibendrinti, neturi ką įprasminti. Todėl paniškai bijoma jos beprasmiškumo ir neriama į mirtį kaip į herojišką reginį – kare, ekstremaliuose išbandymuose ar sporte. Globali turistaujančių vartotojų banda kasdien pasirašo tylų mirties nuosprendį plūsdama į lėktuvus, nes pasąmoningai suvokia, kad krintantis lėktuvas ir gali būti tas guodžiantis mirties prasmės pojūtis, kurį žadina skambus žodis – katastrofa. Nesvarbu, kad juo reikia dalintis su minia. Geriau masinė katastrofa negu tylaus merdėjimo perspektyva. Žvilgsnis tokio merdėjimo nepakelia dėl daugybės priežasčių, visų pirma, dėl reginių kultūroje staiga atsivėrusio atstumiančio mirties „asocialumo“.
 |
Tačiau kas atsitinka, kai mirtis apleidžiama, kai jos šalinamasi, kai ji mūsų nebeburia, o atstumia? Prarandama pati mirtis, o su ja ir gyvenimas, tiksliau, galimybė jį suvokti. Tiesiog šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje nebėra vietos nevartojamiems dalykams, o kaip galima vartoti mirtį? Na, galima vojeristiškai mėgautis lėta scenos žvaigždės (pvz. V. Kernagio) mirtimi žiniasklaidoje, kolektyviai dalyvauti mirtinos ligos seriale ir spėlioti apie baigtį. Tačiau tai jau medijų lauko rinka, tiesiog mirtis scenoje. Atimta ir pasisavinta mirtis, mirties šou. O ką tai turi bendro su asmenine biografija, jos lūžiais, ritualizuotais jos įvykiais, kurie ir yra tos biografijos punktyrai? Ką artimųjų mirtys reiškia šimtams tūkstančių lietuvių, darbo rinkos išvarytų iš šalies, ar jie suspės pas mirštančius savo artimuosius?
 |
Tad apie ką kalba ką tik pasirodęs fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo fotoalbumas „Mirties sodas“? Apie sukrečiantį mirštančio žmogaus vienišumą, apie nepakeliamą nykstančio kūno apleistumą ir jį gaubiančią tylą. Apie išeinančiojo abejingumą mirčiai, pasauliui ir tau. Apie akis, kurios nebemato, bet šaukiasi atsakymo, klausia ir tyli. Susitaiko su pasmerktumu ir pačios smerkia, atsisveikina pasiruošusios keliauti į tamsą kelionei ir kartu dar drėgnais vyzdžiais kabinasi į jau skaudžią šviesą.
Jeigu nebėra ritualo, jeigu nėra galimybės kurti savo tapatumą ir kolektyvinę atmintį mirties akivaizdoje, tuomet A. Ostašenkovas tau siūlo radikalų sprendimą – pasitelkus tą pačią medijų kalbą, tiksliau, fotografiją, – pažvelgti į save mirštančiojo akių atspindyje – iš arti, objektyviai ir intymiai vienu metu. Juk prieš tave konkretus nykstantis kūnas, dar gyvos, tačiau anapus žvelgiančios akys. Kita vertus, tai labai panašu į asmeninį albumą, asmeninę išgyvenimų istoriją.
 |
Šios fotografijos nevartojamos, tai kažkaip nepadoru. Su jomis reikia būti, budėti. O tai sunkiausia. Šiandien, kada viešpatauta greitis ir efektyvumas, kuomet lavonai masiškai ir efektyviai naikinami, kuomet viešpatauja mainomają vertę turinti jaunystė, grožis, sėkmė, kokią mainomają vertę turi mirtis, ką galima iš jos gauti? Štai apie ką mūsų klausia A. Ostašenkovas. Ir atsako: kūno mėsos ir kraujo gaivalas išnyksta tarytum iliuzija, o jam tiek laiko buvo tuščiai lenktasi, todėl kūno išgąstis anksčiau ar vėliau užleidžia vietą skulptūriškai akiduobių ir skruostikaulių plastikai, kurioje nušvinta užmiegančią aistrą keičianti ramybės prošvaistė.
Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas
2008-10-31 nr. 3210
No comments:
Post a Comment