Mediuminės psichografijos ritualai

Mediuminės psichografijos ritualai

Žvilgsnis yra mirtinas, net savo paties. Tai narcistinė pražūtis, gundantis tuštumos verpetas, klaidus atspindžių labirintas. Būtent todėl, tiek nedaug fotografų autoportetų, arba jie nedrysta peržengti saugių kultūrinio modelio ribų. Įsikimba į fotoaparatą, nusuka žvilgsnį, pasislepia sviesoraštyje, maskuojasi socialine kauke. Violeta peržengia šias ribas ir pakliūna į pavojingą pražūtingų susigundymų, vilionių, atradimų ir susidūrimų erdvę, kurioje galynėjasi jos kūnas ir žvilgnis, kurioje vyksta mediuminiai fotografavimo seansai, kurioje žvilgsnis skrodžia kūną ir stingsta hipnotinėje nuogumo akistatoje.

Kodėl? Nuogumo paviršiai, tai pasibjaurėjimą ir ekstatišką grožį jungianti, judri, prasmes ir žiūrėjimo kryptį nuolat kaitaliojanti membrana. Tai palaida, gyvūniškumo ir kultūros paribiuose slydinėjanti optika. Ją Violeta tramdo savo žvilgsniu.  Ji sukuria neįtikėtinai išraiškingą žvilgsnio ir kūno dialogą, kuriuo susivilioję, mes kartu su ja aklai sekame plaukiančiais atviraujančio nuogumo judesiais. Tačiau nerimo nenumalšiname, nes Violetos kūniškumas išvengia prasmes sufleruojančių kultūrinių moteriškumo kodų ir palieka mus be atsakymo. Vietoj jo, tik įdėmi akistata su autore. Akių gelmė.

Kadangi Violetos Bubelytės autoportretiniai aktai fotomeno kontekste yra įdomūs ne tik skaidria kompozicija, bet ir erdviniu uždarumu, vienatvišku nuogumo išstatymu ir mąslaus žvilgsnio skvarba, pasitelkime begalinės gamtos nakties ir gyvūniškumo sąvokas. 

Gamtos akivaizdoje žmogus yra absurdiškas nesusipratimas, plyšys būtyje, tuščias niekis, naktis. Tai naktis, kaip pastebi F. Hėgelis, gerai matoma, atidžiau pažvelgus kitam žmogui į akis. Jose atsiveria tikroji nakties gelmė, bauginanti pasaulinės nakties tamsa. Žmogus, priešingai gamtos ciklui, minta savo  žmogiškojo niekio turiniu.  Bet kartais išdrysta pažvelgti ir į beribį savo gyvūniškumo pradą. O kas tuomet išlieka svarbu, aktualu, kas dar gali kelti nerimą, jaudulį, kas gali svaiginti ir žadinti geismą? Akistata su savimi, žvilgsnis į savo akių nakties tamsą, savo gamtiškojo gyvūniškumo išstatymas ir rami, įdėmi, nesibaigianti jo lytiškumo apžvalga.

Kodėl tai įdomu? Todėl, kad akių gelmės tamsa niekada nebus išsemta iki galo. Todėl, kad mūsų gyvūniškumo ir žmogiškumo sankirtoje balansuojantis trapus lytinis tapatumas niekada nebus statiškas, užbaigtas ir visiškai  suvoktas. Taip gimsta unikali, uždara savityros laboratorija.  Ji gali išmaitinti pačią godžiausią sielą, ji gali įaudrinti patį reikliausią ar abejingiausią žvilgsnį. Taučiau ji bereikšmė ir asociali, ji nepateikia jokių atsakymų, joje tiesiog tyliai būnama su savimi. Kodėl? Todėl, kad, E. Ciorano žodžiais tariant, be atsidavimo tam, kas nenusakoma, be užsidarymo tarp mūsų nepaguodžiamų ir tylių jaudulių, gyvenimas tėra triukšmas erdvėje be koordinačių, o visata – epilepsijos ištikta geometrija.  Kita vertus, toks, atrodo, kitiems bereikšmis savo kūniškumo išbandymas savo paties žvilgsiu tampa universalus ir įsimenantis. Pridursiu, galybė vyrų sukurtų moters aktų mano atmintyje nugarmėjo į visišką užmarštį, tačiau nuogas Violetos žvilgsnis išlieka.

Pasakysiu paprastai, ji šiuo savo žvilgsniu tiesiog atremia visą vyriško, užvaldančio fotografijos kadro fališkumą, sustabdo begalinį sumaitotų moterų kūnų srautą savo ramia stovėsena ir gražina elementarią tiesą apie moteriško buvimo paprastumą – naktyje, su savimi, uždaroje erdvėje. Kita vertus, tai pavojingas buvimas.

Štai čia pereisime į kitą Violetos fotografijų lygmenį – jų iliuzoriškumą, susidvejinimą, psichokinetinį daugkartinės ekspozicijos misticizmą, dvasių pasaulį. Nusigręžusi nuo pasaulio tikrumą įrodinėjančių fotografijos žanrų ir technikų Violeta atrado anapusybės, dvasių, ektolazmų, dvynių ir antrininkų pasaulį.

Pabandykite tyloje ir vienatvėje ilgai stebėti save veidrodžio atspindyje – atrasite ir jūs.

Priminsiu, kad XIX a. – XX a. Sankirtoje, dažniau buvo fotografuojama anapusybė o ne šiapusis pasaulis. Tai buvo laikas, kuomet net Londono užkandinių šeimininkai imdavosi fotografinių spiritizmo eksperimentų su tokia aistra, kad jų rezultatais netikėti buvo neįmanoma.

Buvo fotografuojami mirusieji,  jų dvasios, šalia portretuojamųjų fotografijose išnirdavo jų antrininkai, fėjos, giltinės, palaidotos žmonos ir vaikai, mamos ir garsenybės. Blogiausiu atveju, jų dvasios įvairiaformių debesų, aurų, balionų ir kokonų pavidalais. Tarp Londono ir Niujorko migravo mediuminės fotografijos garsenybės, jos maudėsi šlovėje ir piniguose, puikavosi rūmų priėmimuose ir mokslinėse draugijose. Štai ką reiškia sugebėti nufotografuoti dvasią o ne materiją!

Nugalėjus pozityvizmui visa tai išnyko, išskyrus siurrealistų pastangas vėl gražinti pasąmonės reginius į fotografiją. Būtent tai sieja Violetą su siurrealizmo judėjimu. Tai ilgas žiūrėjimas į tikrovę, save, savo akis, kūną, žiūrėjimas tol, kol visa tai tampa mimikrija, efemerija, vualiu ir išsiskaido į persiklojančius nesvarius savo paties atvaizdus. Taip prarandamas realybės statiškumas, bet atsiveria nesibaigianti ir nesustabdoma dvasios dinamika, kaip nebesustabdomu tampa žvilgsnis, pasiklydęs tarp originalo ir kopijos, tarp Violetos ir jos antrininko, tarp dvasios ir materijos. Menininkė įpatingai delikačiai, estetiškai sujungė regimą ir neregimą pasaulius savo simetriškai asketiškuose aktuose, kurie mums primena dar vieną paprastą dalyką. Viena, yra kuomet moteris išsiriečia pozuoti vyro fotoaparatui, kita, kuomet ji išsineria iš rūbų sueičiai, trečia, kuomet ji tiriamai apsinuogina prieš save. Tai visiškai kitos moterys, jų oda, žvilgsnis, jų esybė.

Violeta tik viena, tačiau savo mediuminės psichografijos ritualais ji praturtina visų moterų suvokimo ir pamatymo galimybes.

Virginijus Kinčinaitis ("Violeta Bubelytė. Autoportretai". Leidėjas: Lietuvos fotomenininkų sąjunga.Vilnius, 2011)