Silicio pievos ir srautų logika

     Chris Harrison.  North American City-to-City Connections.

Silicio pievos ir srautų logika

Lietuvoje plieskiasi viltingos kalbos apie vietinius mokslų ir technologijų parkus - „silicio slėnius“. Jau pats tokių parkų pavadinimas skamba egzotiškai ir spalvingai, žada žinių ekonomikos perteklių ir informacinio raštingumo bumą Lietuvoje. Tačiau yra ir kita šių tendencijų pusė, kurią galima būtų patyrinėti architektūrinėmis erdvės kategorijomis. Juo labiau, kad netyla diskusijos ir dėl šių „parkų“ statybos konkursų, architektūrinės jų vertės.

Kuo mums galėtų būti įdomus šis mokslų ir technologijų „parkų“ fenomenas, kokias erdvines naujoves jis  įkūnija? Manau, kad čia mums gali pasitarnauti tinklaveikos visuomenės teoretiko M. Castells‘o mintis, kad esame pakeliui į informacinių srautų erdvę, kurios tiksliausia architektūrine išraiška yra vadinami mokslų slėniai. Šiuo atveju, tokį slėnį reikėtų suprasti kaip informacijos srautų susikirtimo mazgą. Tai reiškia, kad nebegalima tradiciškai paaiškinti šiuolaikinio informacinio miesto architektūros, jis nebesusietas su vieta, tradicija, vietiniu sociumu.  Vis dažniau šiuolaikiniai miestai tampa  globalių tinklų mazgais.

Atrodo, galime džiūgauti, pagaliau ir mus prijungė prie šiuolaikinę globalią visuomenę maitinančių informacinių venų, tačiau kaip, kokiu būdu?

Labai paprastai tariant, šio srautų tinklo struk­tūrą bei turinį nustato pasaulį valdančios jėgos. Šiame tinkle nėra vietų, kurios egzistuotų pačios sau, nes padėtį erdvėje apibrėžia srautų mainai tinkle. Valdo tie, kurie turi kuo mainytis, kurie gamina ženklus, simbolius, reikšmes, kurie užkemša šiuos srautus savo informacija ir jos tekėjimą paverčia vienakrypčiu, išcentriniu judėjimu.

Nors šių srautų erdvė nėra bevietė, tačiau jos struktūrinė logika yra būtent tokia. Kai kurios vietos yra tik mainų punktai, miestai yra klusnūs tokio ryšio šakotuvai, užtikrinantys sklandžią visų integruotų tinklo elementų skirstymą ir sąveiką. Tinklaveikos mazgai, susieja į grandines lokalizuotas veiklas pagal tam tikrą esminę tinklo funk­ciją (pvz. mokslinę, pramoginę etc.). Prijungta prie mazgo vieta yra sujungiama su visu tinklu. Ir mazgai, ir šakotuvai yra organizuojami hierarchiškai, pagal jų santykinę svarbą tinklaveikoje. Pagrindiniai mūsų visuomenėje vykstantys procesai yra sujungti į tinklus, siejančius įvairias vietas, ir kiekvienai iš jų skiria tam tikrą ribotą vaid­menį bei svorį turto kaupimo, informacijos apdorojimo bei galios kūrimo hierar­chijoje. Laisvos valios čia nėra. O tai galiausiai ir nulemia kiekvienos tų vietovių likimą. Kokią vietą šiame tinkle gali užimti mūsų „silicio slėniai“, nuspėti nesunku.

Žinoma, tokius srautus ir jų lokalius mazgus kontroliuoja technokratiniai elitai. Svarbu tai, kad tokie elitai yra kosmopolitiški, o liaudis - lokali. Galios ir tur­to erdvė gali būti projektuojama visame pasaulyje, o žmonių gyvenimas ir patirtis yra susiję tik su konkrečiomis vietomis, kultūra bei istorija. Juo labiau visuomenės organi­zacija yra grindžiama neistoriniais srautais, pakeičiančiais konkrečios vietos logiką, tuo labiau pasaulinės galios logika nušluoja specifinės vietovės logiką.

 Tokiame kontekste šnekos apie žinių visuomenę, mokslo plėtrą, demokratizavimo procesus ir naujojo socialumo gimimą socialiniuose interneto tinkluose atrodo ne itin rimtai.

Beje, atsigrežiant į netolimą praeitį, būtų pravartu palyginti Lietuvos erdves jau uzurpavusio hipermarketo ir tik planuojamų mokslų parkų funkcionavimo principus. Nors pirmas veikia dar tik prekės srautų lygmenyje o kitas jau persikelia į informacijos srautų kūrimo ir valdymo lygį, galima sakyti, kad esminiai jų bruožai sutampa.

Labai taikliai šį perėjimą iš hipermarketo funkcionavimop logikos į mokslo parkus, nuspėjo J. Baudrillard‘as, sakydamas kad hipermarkete jau galima įžvelgti naują  kapitalo modelį, talpinantį savyje visas būsi­mas kontroliuojamos srautinės socializacijos formas.  Hipermarketas totalizuoja homogeniškoje erdvėje-laike visas socialinio kūno funkcijas (darbą, poilsį, maistą, higieną, transportą, medijas, kultūrą); jis perrašo visus prieštaringus srautus integ­ruotų srovės grandinių terminais; tai erdvė-laikas, kuriame vyksta milžiniška socialinio gyvenimo simuliacija, kuriame telpa visa apgyvendinimo ir eismo struktūra.

Pasak J. Baudrillard‘o,  hipermarketas - tai tikras branduolys. Net modernus miestas jo nebepajėgia absorbuoti. Būtent hipermarketas nustato orbitą, kuria turi suktis aplinkinė aglomeracija. Tai tarsi implantas,  kurio funkcija ir jame vykstantis darbo procesas visiškai nebepriklauso nuo pasirink­tos vietos.  Todėl hipermarketo, mokslų slėnio ar naujo­viško universiteto atveju, susiduriame nebe su funkcijomis (prekyba, darbas, žinojimas, poilsis), kurios autonomizuojasi ir tik keičia vietą, o su funkcijų dezintegracijos, su jų neapibrėžtumo ir paties miesto dezorganizavimo  modeliu, kuris buvo transplantuotas už miesto ribų ir į jį imta žvelgti kaip į hiperrealų modelį, kaip į branduolį, aplink kurį sintezuojasi aglomeracija, nieko bendro nebeturinti su miestu. Tai negatyvūs modernaus miesto paly­dovai, atspindintys modernaus miesto pabai­gą. Sakykime, kad tokia katastrofa dalinai ištiko Kauno miestą, jo  senamiestyje įmontavus „Akropolio“ hipermarketą.

M. Castellsas iškelia grėsmingą hipotezę, kad srautų erdvės atsiradimas užtemdo architektūros ir visuomenės ryšio prasmę. Kadangi erdvinių vyraujančių interesų išraiškų esama visame pasaulyje ir įvairiose kultūrose, tai su šaknimis išrovus jų pras­minį pagrindą, kurį sudaro patirtis, istorija bei specifinė kultūra, visuotinai įsigali neistoriška, bekultūrė architektūra. Būtent tokia globalius srautus materializuojanti angarinė architektūra paskutiniu metu logistikos centrais nugulė įvažiavimus į Lietuvos didmiesčius, dėžiniais hipermarketais ir anonimiškais biurų dangoraižiais įsispraudė į istorinius miestų centrus, beveidės, išvietintos architektūros mokslo centrais tokios srautų erdvės išraižys užmiesčio pievas.

Ką tai reiškia sociumui? Taip, mes galime sakyti, kad  žmonės tebegyvena savo vietose.  Bet galia mūsų visuo­menėse jau yra organizuojama srautų erdvės forma, todėl  jos logikos do­minavimas iš esmės keičia vietų dinamiką bei reikšmę. Patirtis, kadangi ji susiju­si su vietomis, abstrakčiai atsiejama nuo galios, o prasmė vis labiau atsiskiria nuo pažinimo. Si struktūrinė dviejų erdvinės logikos tipų „šizofrenija" grasina sunai­kinti įprastus visuomeninius ryšio kanalus. Vyraujanti orientacija į ne­istoriškos srautų erdvės horizontą siekia primesti savo logiką išsibarsčiusioms vietovėms, kurių tarpusavio ryšiai silpsta ir jos kaskart turi vis ma­žiau bendrų kultūrinių reikšmių.  Taip mūsų gyvenimo erdvės pradeda pa­našėti į paralelines visatas, kurių laikas nebesutampa.

 Kokios socialumo formos gali būti įsivaizduojamos tokioje erdvėje? Žinoma, srautinės, išvietintos,  valdomos iš galios centrų. Idealiu tokio socialumo įsikūnijimu jau tapo socialinis Facebook‘o tinklas, jis atitinka visas iš galios centro valdomų bendravimo srautų  taisykles.

Virginijus Kinčinaitis.