MY VISUAL DIARY MENTAL IMAGE IS DEDICATED TO VISUAL CULTURE/CULT IMAGES/FASHION/ CONTEMPORARY ART/MEDIA ARCHAEOLOGY/ART HISTORY/CINEMA/PHOTOGRAPHY.

Tuesday, August 16, 2011

Silicio pievos ir srautų logika

     Chris Harrison.  North American City-to-City Connections.

Silicio pievos ir srautų logika

Lietuvoje plieskiasi viltingos kalbos apie vietinius mokslų ir technologijų parkus - „silicio slėnius“. Jau pats tokių parkų pavadinimas skamba egzotiškai ir spalvingai, žada žinių ekonomikos perteklių ir informacinio raštingumo bumą Lietuvoje. Tačiau yra ir kita šių tendencijų pusė, kurią galima būtų patyrinėti architektūrinėmis erdvės kategorijomis. Juo labiau, kad netyla diskusijos ir dėl šių „parkų“ statybos konkursų, architektūrinės jų vertės.
Kuo mums galėtų būti įdomus šis mokslų ir technologijų „parkų“ fenomenas, kokias erdvines naujoves jis  įkūnija? Manau, kad čia mums gali pasitarnauti tinklaveikos visuomenės teoretiko M. Castells‘o mintis, kad esame pakeliui į informacinių srautų erdvę, kurios tiksliausia architektūrine išraiška yra vadinami mokslų slėniai. Šiuo atveju, tokį slėnį reikėtų suprasti kaip informacijos srautų susikirtimo mazgą. Tai reiškia, kad nebegalima tradiciškai paaiškinti šiuolaikinio informacinio miesto architektūros, jis nebesusietas su vieta, tradicija, vietiniu sociumu.  Vis dažniau šiuolaikiniai miestai tampa  globalių tinklų mazgais.
Atrodo, galime džiūgauti, pagaliau ir mus prijungė prie šiuolaikinę globalią visuomenę maitinančių informacinių venų, tačiau kaip, kokiu būdu?
Labai paprastai tariant, šio srautų tinklo struk­tūrą bei turinį nustato pasaulį valdančios jėgos. Šiame tinkle nėra vietų, kurios egzistuotų pačios sau, nes padėtį erdvėje apibrėžia srautų mainai tinkle. Valdo tie, kurie turi kuo mainytis, kurie gamina ženklus, simbolius, reikšmes, kurie užkemša šiuos srautus savo informacija ir jos tekėjimą paverčia vienakrypčiu, išcentriniu judėjimu.
Nors šių srautų erdvė nėra bevietė, tačiau jos struktūrinė logika yra būtent tokia. Kai kurios vietos yra tik mainų punktai, miestai yra klusnūs tokio ryšio šakotuvai, užtikrinantys sklandžią visų integruotų tinklo elementų skirstymą ir sąveiką. Tinklaveikos mazgai, susieja į grandines lokalizuotas veiklas pagal tam tikrą esminę tinklo funk­ciją (pvz. mokslinę, pramoginę etc.). Prijungta prie mazgo vieta yra sujungiama su visu tinklu. Ir mazgai, ir šakotuvai yra organizuojami hierarchiškai, pagal jų santykinę svarbą tinklaveikoje. Pagrindiniai mūsų visuomenėje vykstantys procesai yra sujungti į tinklus, siejančius įvairias vietas, ir kiekvienai iš jų skiria tam tikrą ribotą vaid­menį bei svorį turto kaupimo, informacijos apdorojimo bei galios kūrimo hierar­chijoje. Laisvos valios čia nėra. O tai galiausiai ir nulemia kiekvienos tų vietovių likimą. Kokią vietą šiame tinkle gali užimti mūsų „silicio slėniai“, nuspėti nesunku.
Žinoma, tokius srautus ir jų lokalius mazgus kontroliuoja technokratiniai elitai. Svarbu tai, kad tokie elitai yra kosmopolitiški, o liaudis - lokali. Galios ir tur­to erdvė gali būti projektuojama visame pasaulyje, o žmonių gyvenimas ir patirtis yra susiję tik su konkrečiomis vietomis, kultūra bei istorija. Juo labiau visuomenės organi­zacija yra grindžiama neistoriniais srautais, pakeičiančiais konkrečios vietos logiką, tuo labiau pasaulinės galios logika nušluoja specifinės vietovės logiką.
 Tokiame kontekste šnekos apie žinių visuomenę, mokslo plėtrą, demokratizavimo procesus ir naujojo socialumo gimimą socialiniuose interneto tinkluose atrodo ne itin rimtai.
Beje, atsigrežiant į netolimą praeitį, būtų pravartu palyginti Lietuvos erdves jau uzurpavusio hipermarketo ir tik planuojamų mokslų parkų funkcionavimo principus. Nors pirmas veikia dar tik prekės srautų lygmenyje o kitas jau persikelia į informacijos srautų kūrimo ir valdymo lygį, galima sakyti, kad esminiai jų bruožai sutampa.
Labai taikliai šį perėjimą iš hipermarketo funkcionavimop logikos į mokslo parkus, nuspėjo J. Baudrillard‘as, sakydamas kad hipermarkete jau galima įžvelgti naują  kapitalo modelį, talpinantį savyje visas būsi­mas kontroliuojamos srautinės socializacijos formas.  Hipermarketas totalizuoja homogeniškoje erdvėje-laike visas socialinio kūno funkcijas (darbą, poilsį, maistą, higieną, transportą, medijas, kultūrą); jis perrašo visus prieštaringus srautus integ­ruotų srovės grandinių terminais; tai erdvė-laikas, kuriame vyksta milžiniška socialinio gyvenimo simuliacija, kuriame telpa visa apgyvendinimo ir eismo struktūra.
Pasak J. Baudrillard‘o,  hipermarketas - tai tikras branduolys. Net modernus miestas jo nebepajėgia absorbuoti. Būtent hipermarketas nustato orbitą, kuria turi suktis aplinkinė aglomeracija. Tai tarsi implantas,  kurio funkcija ir jame vykstantis darbo procesas visiškai nebepriklauso nuo pasirink­tos vietos.  Todėl hipermarketo, mokslų slėnio ar naujo­viško universiteto atveju, susiduriame nebe su funkcijomis (prekyba, darbas, žinojimas, poilsis), kurios autonomizuojasi ir tik keičia vietą, o su funkcijų dezintegracijos, su jų neapibrėžtumo ir paties miesto dezorganizavimo  modeliu, kuris buvo transplantuotas už miesto ribų ir į jį imta žvelgti kaip į hiperrealų modelį, kaip į branduolį, aplink kurį sintezuojasi aglomeracija, nieko bendro nebeturinti su miestu. Tai negatyvūs modernaus miesto paly­dovai, atspindintys modernaus miesto pabai­gą. Sakykime, kad tokia katastrofa dalinai ištiko Kauno miestą, jo  senamiestyje įmontavus „Akropolio“ hipermarketą.
M. Castellsas iškelia grėsmingą hipotezę, kad srautų erdvės atsiradimas užtemdo architektūros ir visuomenės ryšio prasmę. Kadangi erdvinių vyraujančių interesų išraiškų esama visame pasaulyje ir įvairiose kultūrose, tai su šaknimis išrovus jų pras­minį pagrindą, kurį sudaro patirtis, istorija bei specifinė kultūra, visuotinai įsigali neistoriška, bekultūrė architektūra. Būtent tokia globalius srautus materializuojanti angarinė architektūra paskutiniu metu logistikos centrais nugulė įvažiavimus į Lietuvos didmiesčius, dėžiniais hipermarketais ir anonimiškais biurų dangoraižiais įsispraudė į istorinius miestų centrus, beveidės, išvietintos architektūros mokslo centrais tokios srautų erdvės išraižys užmiesčio pievas.
Ką tai reiškia sociumui? Taip, mes galime sakyti, kad  žmonės tebegyvena savo vietose.  Bet galia mūsų visuo­menėse jau yra organizuojama srautų erdvės forma, todėl  jos logikos do­minavimas iš esmės keičia vietų dinamiką bei reikšmę. Patirtis, kadangi ji susiju­si su vietomis, abstrakčiai atsiejama nuo galios, o prasmė vis labiau atsiskiria nuo pažinimo. Si struktūrinė dviejų erdvinės logikos tipų „šizofrenija" grasina sunai­kinti įprastus visuomeninius ryšio kanalus. Vyraujanti orientacija į ne­istoriškos srautų erdvės horizontą siekia primesti savo logiką išsibarsčiusioms vietovėms, kurių tarpusavio ryšiai silpsta ir jos kaskart turi vis ma­žiau bendrų kultūrinių reikšmių.  Taip mūsų gyvenimo erdvės pradeda pa­našėti į paralelines visatas, kurių laikas nebesutampa.
 Kokios socialumo formos gali būti įsivaizduojamos tokioje erdvėje? Žinoma, srautinės, išvietintos,  valdomos iš galios centrų. Idealiu tokio socialumo įsikūnijimu jau tapo socialinis Facebook‘o tinklas, jis atitinka visas iš galios centro valdomų bendravimo srautų  taisykles.
Virginijus Kinčinaitis.

Mediuminės psichografijos ritualai






Mediuminės psichografijos ritualai


Žvilgsnis yra mirtinas, net savo paties. Tai narcistinė pražūtis, gundantis tuštumos verpetas, klaidus atspindžių labirintas. Būtent todėl, tiek nedaug fotografų autoportetų, arba jie nedrysta peržengti saugių kultūrinio modelio ribų. Įsikimba į fotoaparatą, nusuka žvilgsnį, pasislepia sviesoraštyje, maskuojasi socialine kauke. Violeta peržengia šias ribas ir pakliūna į pavojingą pražūtingų susigundymų, vilionių, atradimų ir susidūrimų erdvę, kurioje galynėjasi jos kūnas ir žvilgnis, kurioje vyksta mediuminiai fotografavimo seansai, kurioje žvilgsnis skrodžia kūną ir stingsta hipnotinėje nuogumo akistatoje.
Kodėl? Nuogumo paviršiai, tai pasibjaurėjimą ir ekstatišką grožį jungianti, judri, prasmes ir žiūrėjimo kryptį nuolat kaitaliojanti membrana. Tai palaida, gyvūniškumo ir kultūros paribiuose slydinėjanti optika. Ją Violeta tramdo savo žvilgsniu.  Ji sukuria neįtikėtinai išraiškingą žvilgsnio ir kūno dialogą, kuriuo susivilioję, mes kartu su ja aklai sekame plaukiančiais atviraujančio nuogumo judesiais. Tačiau nerimo nenumalšiname, nes Violetos kūniškumas išvengia prasmes sufleruojančių kultūrinių moteriškumo kodų ir palieka mus be atsakymo. Vietoj jo, tik įdėmi akistata su autore. Akių gelmė.
Kadangi Violetos Bubelytės autoportretiniai aktai fotomeno kontekste yra įdomūs ne tik skaidria kompozicija, bet ir erdviniu uždarumu, vienatvišku nuogumo išstatymu ir mąslaus žvilgsnio skvarba, pasitelkime begalinės gamtos nakties ir gyvūniškumo sąvokas. 
Gamtos akivaizdoje žmogus yra absurdiškas nesusipratimas, plyšys būtyje, tuščias niekis, naktis. Tai naktis, kaip pastebi F. Hėgelis, gerai matoma, atidžiau pažvelgus kitam žmogui į akis. Jose atsiveria tikroji nakties gelmė, bauginanti pasaulinės nakties tamsa. Žmogus, priešingai gamtos ciklui, minta savo  žmogiškojo niekio turiniu.  Bet kartais išdrysta pažvelgti ir į beribį savo gyvūniškumo pradą. O kas tuomet išlieka svarbu, aktualu, kas dar gali kelti nerimą, jaudulį, kas gali svaiginti ir žadinti geismą? Akistata su savimi, žvilgsnis į savo akių nakties tamsą, savo gamtiškojo gyvūniškumo išstatymas ir rami, įdėmi, nesibaigianti jo lytiškumo apžvalga.
Kodėl tai įdomu? Todėl, kad akių gelmės tamsa niekada nebus išsemta iki galo. Todėl, kad mūsų gyvūniškumo ir žmogiškumo sankirtoje balansuojantis trapus lytinis tapatumas niekada nebus statiškas, užbaigtas ir visiškai  suvoktas. Taip gimsta unikali, uždara savityros laboratorija.  Ji gali išmaitinti pačią godžiausią sielą, ji gali įaudrinti patį reikliausią ar abejingiausią žvilgsnį. Taučiau ji bereikšmė ir asociali, ji nepateikia jokių atsakymų, joje tiesiog tyliai būnama su savimi. Kodėl? Todėl, kad, E. Ciorano žodžiais tariant, be atsidavimo tam, kas nenusakoma, be užsidarymo tarp mūsų nepaguodžiamų ir tylių jaudulių, gyvenimas tėra triukšmas erdvėje be koordinačių, o visata – epilepsijos ištikta geometrija.  Kita vertus, toks, atrodo, kitiems bereikšmis savo kūniškumo išbandymas savo paties žvilgsiu tampa universalus ir įsimenantis. Pridursiu, galybė vyrų sukurtų moters aktų mano atmintyje nugarmėjo į visišką užmarštį, tačiau nuogas Violetos žvilgsnis išlieka.
Pasakysiu paprastai, ji šiuo savo žvilgsniu tiesiog atremia visą vyriško, užvaldančio fotografijos kadro fališkumą, sustabdo begalinį sumaitotų moterų kūnų srautą savo ramia stovėsena ir gražina elementarią tiesą apie moteriško buvimo paprastumą – naktyje, su savimi, uždaroje erdvėje. Kita vertus, tai pavojingas buvimas.
Štai čia pereisime į kitą Violetos fotografijų lygmenį – jų iliuzoriškumą, susidvejinimą, psichokinetinį daugkartinės ekspozicijos misticizmą, dvasių pasaulį. Nusigręžusi nuo pasaulio tikrumą įrodinėjančių fotografijos žanrų ir technikų Violeta atrado anapusybės, dvasių, ektolazmų, dvynių ir antrininkų pasaulį.
Pabandykite tyloje ir vienatvėje ilgai stebėti save veidrodžio atspindyje – atrasite ir jūs.
Priminsiu, kad XIX a. – XX a. Sankirtoje, dažniau buvo fotografuojama anapusybė o ne šiapusis pasaulis. Tai buvo laikas, kuomet net Londono užkandinių šeimininkai imdavosi fotografinių spiritizmo eksperimentų su tokia aistra, kad jų rezultatais netikėti buvo neįmanoma.
Buvo fotografuojami mirusieji,  jų dvasios, šalia portretuojamųjų fotografijose išnirdavo jų antrininkai, fėjos, giltinės, palaidotos žmonos ir vaikai, mamos ir garsenybės. Blogiausiu atveju, jų dvasios įvairiaformių debesų, aurų, balionų ir kokonų pavidalais. Tarp Londono ir Niujorko migravo mediuminės fotografijos garsenybės, jos maudėsi šlovėje ir piniguose, puikavosi rūmų priėmimuose ir mokslinėse draugijose. Štai ką reiškia sugebėti nufotografuoti dvasią o ne materiją!
Nugalėjus pozityvizmui visa tai išnyko, išskyrus siurrealistų pastangas vėl gražinti pasąmonės reginius į fotografiją. Būtent tai sieja Violetą su siurrealizmo judėjimu. Tai ilgas žiūrėjimas į tikrovę, save, savo akis, kūną, žiūrėjimas tol, kol visa tai tampa mimikrija, efemerija, vualiu ir išsiskaido į persiklojančius nesvarius savo paties atvaizdus. Taip prarandamas realybės statiškumas, bet atsiveria nesibaigianti ir nesustabdoma dvasios dinamika, kaip nebesustabdomu tampa žvilgsnis, pasiklydęs tarp originalo ir kopijos, tarp Violetos ir jos antrininko, tarp dvasios ir materijos. Menininkė įpatingai delikačiai, estetiškai sujungė regimą ir neregimą pasaulius savo simetriškai asketiškuose aktuose, kurie mums primena dar vieną paprastą dalyką. Viena, yra kuomet moteris išsiriečia pozuoti vyro fotoaparatui, kita, kuomet ji išsineria iš rūbų sueičiai, trečia, kuomet ji tiriamai apsinuogina prieš save. Tai visiškai kitos moterys, jų oda, žvilgsnis, jų esybė.
Violeta tik viena, tačiau savo mediuminės psichografijos ritualais ji praturtina visų moterų suvokimo ir pamatymo galimybes.

Virginijus Kinčinaitis ("Violeta Bubelytė. Autoportretai". Leidėjas: Lietuvos fotomenininkų sąjunga.Vilnius, 2011)

Paul Sharits - Tails (1976)

Le Révélateur - Philippe Garrel


Hans Richter - Rhythm.23

Western Depictions of Crime and Punishment in Late Imperial China

Plate 1 - A Culprit Before a MagistratePlate 22 - The Manner of BeheadingPlate 21 - The capital Punishment of the CordPlate 20 - A Malefactor Conducted to ExecutionPlate 19 - Conducting an Offender into BanishmentPlate 18 - Close Confinement
Plate 17 - Hamstringing a MalefactorPlate 16 - Punishment of the Wooden TubePlate 15 - A Malefactor in a CagePlate 14 - A Man Fastened to a Large Block of WoodPlate 13 - Punishment of the Wooden CollarPlate 12 - A Malefactor Chained to an Iron Bar
Plate 11 - Burning a Man's Eyes with LimePlate 10 - Torturing the FingersPlate 9 - The RackPlate 8 - Punishing an InterpreterPlate 7 - Punishing a BoatmanPlate 6 - Punishment of the Swing
Plate 5 - Twisting a Man's EarsPlate 4 - An Offender Undergoing the BastinadePlate 3 - A Culprit Conducted to TrialPlate 2 - A Culprit Conveyed to PrisonShackled and ManacledIn the Stocks

Print 11

Plate 063

Plate 024