Lemiamas ėjimas.
Fotografijų konkurso „Debiutas“ parodos katalogas. Lietuvos fotomenininkų sąjunga. 2012 m.
Kur jūs, pirmųjų nepavykusių pasimatymų, neplanuotų pasigėrimų, pirmųjų išdavysčių ir pergalių debiutantai, kur jūs, pirmojo melo ir nusivylimo, pirmojo pasiryžimo ir savęs atradimo debiutantai? Kur jūs esate dabar, nepraėję svarbiausio pimųjų kliūčių ruožo, užstrigę abejonės labirintų apkasuose, sunykę savikritikos bunkeriuose, praradę balsą baimės glėbyje?
Tai apie debiutą gyvenime, o kaip yra kūryboje? Keblu su debiutais šiais laikais. Atrodo, kad dabar pats palankiausias metas debiutuoti. Turi kokį nors talentą ar neturi, nori tu ar nenori, tave išvilks į prožektorių, kamerų šviesą ir karštį visokiausi xfaktoriai, Lietuvos ar jaunųjų talentų, vunderkindų šou. Laimėtojai gauna generalinių prekybos centrų direktorių dovanas ir svarsto, o ką daryti toliau? Kita vertus, jeigu tai ne scenos menai, nėra jokių debiutų, dinamikos ar kaitos. Matomai, kitos meno rūšys nepatrauklios komercializuotų reginių kūrėjams. Nieko neišspausi iš statiškų vaizduojamojo meno rūšių. O sceninis reginys, kad ir koks kvailas, juokingas ar absurdiškas būtų - iš karto tampa preke, masių reginiu, sistemine populiarios kultūros dalimi. Taip ir sunkiami, lyg kokios citrinos, provincijų miestelių ar elitinių sostinės mokyklų vaikai, jėga spaudžiami iš jų talentai. Dirbtinai skubinama ir stumiaima reikštis, pasirodyti, debiutuoti, tapti žvaigžde. Taip ir dauginami pop kultūros šizofrenikai, klounai, vakarėlių maskarado statistai.
O kaip tuomet su rimtaisiais menais, kaip debiutuoti jaunam fotografui, ar jam būtina visais įmanomais būdais kuo anksčiau ropštis į išrinktųjų olimpą, kam šito reikia? Jeigu tai ne dirbtinai sukurtas, primestas ir suformuluotas noras, kaip yra jaunus žmones sunkiančioje televizinėje pramogų industrijoje, jeigu tai vidinė būtinybė, jeigu tai per kankinančias abejones ir ieškojimus, nerimą ir pyktį išsigryninęs siekis pranešti apie savo kūrybinę prigimtį - tuomet debiutuoti tiesiog neišvengiama. Tačiau tai jau kita debiuto prasmė, kitas tikslas, kita kryptis. Tai tikras debiutas, jis turi savo taisykles. Tai turėtų būti labai panašu į debiutą žaidžiant šachmatais. Juk žodis debiutas priklauso būtent šiam rafinuotam žaidimui. Čia negali būti lengvabūdiško blaškymosi ir savitikslių, tiksliau, betikslių bandymų. Tikras debiutas tai kas kita, gal būt, tai nuo ankstyvos vaikystės perrašomos svetimos knygos šlifuojant savo rašymo stilistiką? Bbet kuriuo atveju, tai ruošimasis pirmam viešam "ėjimui". Jis negali būti bet koks, tai išsamūs paruošiamieji darbai, rengimasis nesibaigiančiai daugiapakopei kovai. Žengus pirmą ėjimą, ji jau niekada nesibaigs. Būsi visiems laikams tik nevykęs debiutantas, arba kažkada sėkmingai debiutavęs žaidėjas. Todėl debiutantas visų pirma turi ištirti lauką ir jo žaidimo taisykles, kitaip jis liks stypsoti šiame nesuvokiamų "ėjimų" lauke. Pirmasis ėjimas turi būti susietas su numatomu tolimesniu savo pirmojo pasirodymo rezultatu. tai verčia elgtis atsakingai. Ne baugščiai, ne kvailai o atsakingai. Turi būti įžvelgta pirmojo ėjimo perspektyva, atverianti tolimesnes kovos galimybes, sekančių ėjimų sėkmę. Tai reiškia, kad debiute pirmieji žingsniai turi būti pasverti platesniame numatomų galimybių kontekste. Šiaip, visus debiutus galima suskirstyti į tris rūšis: atvirus, pusiau atvirus ir uždarus. Tai tinka ir skirtingiems jaunų kūrėjų temperamentams. Bandyti prasiveržti į atvirą frontą būnant užbaigtam introvertui vargu ar verta. Todėl kiekvienas jaunas menininkas anksčiau ar vėliau privalo pradėti savo partiją, privalo išvesti savo figūras iš pradinių pozicijų, privalo saugoti savo valdovę lemiamam ėjimui, privalo vengti atviros kovos, kol neišvystytos jo visų figūrų pozicijos ir t.t. Nes jis įžengia į meno lauką, į fotografijos meno lauką kuriame jo laukia pralaimėjimas, nelaisvė, vegetavimas apkasuose, pasitraukimas arba pergalės. Visa tai priklauso nuo debiuto, kuris gimsta giliausiame tavo santykyje su kūrybos procesu, su savo kūriniu. Tai imtymiausia, skaidriausia ir tikriausia būsena. Debiutuodamas ją išduosi, prarasi ramybę ir pasitikėjimą, susidursi su kritika, gal panieka, tyla. Tačiau ši pirmoji patirtis bus jėgų šaktinis, įkvepiantis ėjimui pirmyn, gilyn į žaidimų lentos vidurį, į pavojų, nežinią ir pripažinimą. Todėl debiutas yra ir pradžia ir pabaiga tuo pačiu metu. Pirmoje fotografijoje, tapybos darbe, rašinyje jau yra asmeninio stiliaus pavidalu pasireiškiantis genetinio kodo šifras. Todėl debiutas turi būti labai asmeniškas. Jis negali būti provokuojamas, režisuojamas kitų - dominuojančių autoritetų, prodiuserių, verslių talentų medžiotojų. Linkiu, kiekvienam, darančiam pimajį ėjimą būti šachmatininku, prisiimti atsakomybę už kiekvieno ėjimo pasekmes gyvenimo trojektorijai. Reikia labai gerai suvokti, kad žaidime visada yra varžovas, todėl savo ėjimus nuolat reikės tobulinti rungiantis su jo ėjimais. Tai suteikia kūrybinio kelio pradžiai kryptį, būtino pragmatiškumo ir vaduoja iš infantilaus idealizmo ir nežinios.
Virginijus Kinčinaitis
