MENTAL IMAGE: 01/20/13

Sunday, January 20, 2013

Eugene, Frank (1865-1936) - 1909 Minuet

Eugene, Frank (1865-1936) - 1909 Minuet, a photo by RasMarley on Flickr.

Teksto ir vaizdo agonistika.

Teksto ir vaizdo agonistika.

Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '12. Lietuvos fotomenininų sąjunga, 2012.

Virginijus Kinčinaitis

Fotografijos ir teksto santykiai visada buvo komplikuoti, vienas kitą kuriantys, išduodantys ir vėl susitaikantys.Tokia yra nesibaigianti vaizdo ir žodžio agonistika [gr. agōnistikē – varžymosi menas]. Jeigu išsenka koks nors ideologinis kalbėjimas, to laikmečio vaizdai lieka apleisti, be vietos. Tačiau atsiranda naujas menotyrinis diskursas ir jie vėl atgyja šviežiomis prasmėmis. Bet kuriuo atveju tekstai sukasi, trinasi, gludinasi aplink tuos pačius fotografijos vaizdus ir, žiūrėk, atranda naują kalbėjimo būdą, kaip neseniai pasipylusios Tomo Pabedinsko, Vytauto Michelkevičiaus ar Margaritos Matulytės knygos apie sovietinę Lietuvos fotografiją.

Kita vertus, veržlus ir įtaigus tekstas gali tiesiog perkaitinti vaizdus. Taip atsitiko su Arvydo Šliogerio fotografine Lietuvos kaimo panteistika. Nors jo fotografijos geriausiu atveju yra vertos tik reklaminio kaimo sodybų bukleto puslapių – tekstuose vešliai trykštantis toposofinis autoriaus užsidegimas verčia mus šiose rūke klydinėjančiose banalybėse įžvelgti giliausią žemės raukšlių dramą.

Vargu ar šiame tekste nueisime toliau. Tik žodžiais pratęsime arba susiaurinsime kelių ryškesnių šio metraščio fotografijų ribas. Juk fotografinis vaizdas ir tekstas su nerimu ir ilgesiu stebi vienas kitą, agonistinė jų santykių drama neturi pabaigos. Albumo sudarytojo motyvacija man nežinoma, todėl pradžiai renkuosi pasivaikščiojimą peizažiniais Stanislovo Žvirgždo paribiais.

Šio fotomenininko kuriamas gamtos ir kultūros, žmogaus ir jo aplinkos pusiausvyros pasaulis man yra įdomus kaip pražuvusio pasaulio nostalgija, kaip restauruojamas prarastos Arkadijos paveikslas. Juolab kad autorius šios pusiausvyros legendą dažnai kuria Vilniaus apylinkėse, kur toks balansas tiesiog neįmanomas.

Juk nieko nėra labiau amorfiškesnio, išskydusio, pražūtingai beformio kaip didmiesčių apylinkės, kaip jų apkasai. Tai mirtinas stingulys ir judrus gaivališkumas vienu metu. Juk priemiestyje nusitrina visos hierarchijos tarp gyvūnijos ir žmonių, kapų ir namų, gamtos ir betono, nykulio ir kilimo. Priemiesčių bažnyčios – logistikos centrų angarai, priemiesčių šventumo aura – į tamsias dykvietes nusidriekusių tuščių kelių žibintų šviesos.

Viso šito nėra horizontalaus stabilumo kupinuose ir lėtai amžinybės rūke išnykstančiuose Stanislovo Žvirgždo peizažuose. Tai utopinės žmogaus ir gamtos sąlyčio svajonės, kurioms neduota išsipildyti. Būtent todėl jos tokios gundančios ir gramzdinančios į sidabrinio dangaus ūkus. Būtent todėl šios fotografijos geidžiamos. Tačiau reikia pripažinti, kad kažkuriuo metu šis idiliškas grožis sužybsi šėtono akimis.

S. Žvirgždo fotografija.

Juk gamta – tai ir tikrasis mirties lopšys. Ji užliūliuoja, migdo ir gramzdina į rūkais pridengtus savo akivarus mūsų tvoras ir namus, sodus ir gyvulius, šulinius ir vakaro dainas. Žolės, krūmai, medžiai spaudžiasi prie žemėjančio dangaus ir uždusina bet kokią viltį prilygti gamtos galiai ir plėšrumui. Stanislovo Žvirgždo peizažai – tai bandymas pamatyti šį nuostabų gamtos pasaulį, pamatyti nemirtingą peizažą, tikrąjį peizažą, kuris visada buvo ir liks po žmogiškos tuštybės baigties.

Akys šlitinėja tamsa, o liežuvis veliasi žeme bandant nusakyti Algimanto ir Mindaugo Černiauskų vaizduojamus ideologinius tokios tuštybės padarinius. Subraižyti, ašarų išplauti ir į purvą sutrypti Pieterio Bruegelio peizažai, akli jo gyventojai, mirtinai surūdijusio ideologijų plieno prislėgti, alkani Giedraičių kaimo vyrai ir moterys. Mėšlini, prakaito pritvinkę civilizacijų trupiniai, savi ir be galo svetimi vaizdai.

A. ir M. Černiauskai. Elgeta.

Pamenu, kaip kolūkinių bandų laikais savo karves šerdavome kareiviška duona, tempdavome ją drobiniais maišais iš kaimo parduotuvę valdžiusios didžiakrūtės žydės. Badas ir perteklius vienu metu. Sukeista tikrovė ir nuovoką joje praradęs kolektyvinis girtas kūnas. Algimantas ir Mindaugas Černiauskai jau daug metų klasifikuoja skaudžius šio kūno atodūsius ir sunkius, ligotus jo gestus.
Nebežinau, kad miriau, sako Samuelis Beckettas, nes šiandien pernelyg bijau klausytis, kaip pūnu, laukti, kol širdis virs rausvomis atliekomis, galutinai susisuks akloji žarna, o galvoje baigsis ilgos žudynės, meilė su lavonais. Toks Lietuvos kaimas, su išvogtu nužudytų žydų sidabru, kaimynų kraujo balomis, raudonarmiečių išvarytais arkliais, kolūkio Agdamu, olandiškomis srutomis ir Algimanto ir Mindaugo Černiauskų vaizduojamais amžinaisiais balsuotojais. Tiksliau, rinkėjais, užmiršusiais, kur įteka Nemunas, nebesuvokiančiais, kokioje sąjungoje dabar gyvena, cinizmu garuojančių kandidatų prievartaujamais, bejėgiais balsų dalytojais. Tai tikrai juodai baltas pasaulis. Tiksliau, beformio purvo, nykulio ir buko žiaurumo pamiškės.

Kai kur Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fatalizmas pasiekia tokį stiprų ikoniškumą, kad atrodo, jog visas pasaulis – tai tik jų fotografijoje prie bažnyčios sienos stabtelėjęs ir tuoj paskui save į bedugnę visus patikliuosius nutempsiantis, aklasis Bruegelio elgeta.

Šviesesnis religinis peizažas atsiveria žemaitiškuose Algimanto Aleksandravičiaus pasivaikščiojimuose. Jo fotografijoje „Pirmoji komunija“ taip keistai, siurrealistiškai susipina danguje kabantis baltas debesis, šviesi, įtemptu lynu žemyn slystančios mergaitės pirmosios komunijos suknelė, ant tako ištiškęs juodas medžio šešėlis, pavasarinių žiedų blyksniai, kad nejučia pasijunti paniręs į vos regimas Paul’io Delvaux paveikslų mėnesienas.

Erdvės perspektyvą kertanti puošnios mergaitės figūra išnyra žemaitiškos kasdienybės vidurdienyje kaip pribloškianti keistenybė. Juolab kad leisdamasi lynu ji vienu metu judri ir sustingusi. Pasyviai kabėdama, ji dramatiškai kontrastuoja su sodybos aplinka, nekasdiene savo komunijos suknele. Taip šventas ritualas šioje fotografijoje keistai susipina su vaikišku žaismingumu. Tik trumpam sulaužomos elgesio taisyklės ir štai – kito pasaulio nuojauta.

Perskelto pasaulio drama ryškėja ir vienoje Antano Sutkaus fotografijoje. Joje vaizduojamas naiviojo meno grynuolis Stanislovas Riauba. Tiksliau, pirmame plane matome tik išplaukusį šio meistro profilį. Stanislovas visą gyvenimą kūrė ir gyveno mažame kambarėlyje, todėl interjero šešėlyje skęstantis jo kontūras labai iškalbingas. Tai tikrasis vienišius, mergos vaikas, šamanas ir regėtojas vienu metu. Ne sunkus šios žemės grumstas, o kaulinės rožės pakąstas, medinių baidyklių, abrozdėlių ir angelų raganius. Autentiška girių ir padavimų dvasia šio smulkučio burtininko dėka įgijo fantastiškus medinius pavidalus. Jo paties profilis irgi tarytum išdrožtas, atsiribojęs nuo saulės šviesos ir tikrovės. Dar įdomesnį kontrastą sukuria per Riaubos langą matoma dokumentininko Roberto Verbos filmavimo komanda. Tai trumpam sutrikusių, pasimetusių, laukiančių sovietinio miesto inteligentų ir kūrėjų grupė. Akivaizdu, kad jiems šis nenuspėjamo charakterio šamanas sukėlė nemažai filmavimo problemų. Tai erdvėje tvyranti dviejų skirtingų pasaulių susidūrimo įtampa, kurią diagonalių ir šviesos bei tamsos kompozicija puikiai perteikia Antanas Sutkus.

A. Sutkus. Stanislovas Riauba.

Romualdo Augūno fotografijos irgi atsisveikina su juodai balta sovietine Lietuva. Įdėmiau pažiūrėję į tokias fotografijas galėtume tiksliau įvardyti ir dabartinės Lietuvos pasimetimo, suvelto tapatumo priežastis. Nepaprasta šiandien kapstytis iš įvairių katalikybės ir girto komunizmo, kaimietiško socializmo ir kubietiško romo sąveikų. Ideologinis, politinis svaigulys keičia dekoracijas, tačiau niekur nepradingsta. Gegužės 1-osios demonstracijoje riedančio sunkvežimio kėbule sėdintys narai neskęsta. Jie lieka amžinai plūduriuoti į troškimų krantą plakamų ideologinių bangų paviršiuje.

Taigi tenka trauktis į vidinių būsenų interjerus. Šitai sėkmingai įvaldęs Aleksandras Ostašenkovas. Dar daugiau, jis tas būsenas daugina, dvejina, priešina. Kasdienybės kiautuose įvynioti mažieji gyvenimo monumentai jo fotografijose įgyja grėsmingo didingumo ir galios. Žmonių nėra, takai užžėlė, o pakrančių žolę išmirkė šlapdriba. Liko tik pašaipi žaislinio Trojos arklio, mojančio betoninio pionieriaus, persirengimo kabinos, tuščios lovos klosčių mimikrija. Pati gyvenimo tėkmė šio fotografo nedomina, jis žino, kad bet koks pamestas ir trupantis daiktas yra geriausias šios tėkmės betiksliškumo demaskuotojas.

Tušti interjerai ir Vilmos Samulionytės fotografijose. Tačiau jie spalvingi, tviskantys kaip fantastikos žanro filmuose skraidančių kosminių laivų kabinos. Geidulingi rožinių spalvų puokštėmis ir baldų paviršių minkštumu. Tai jau kitos, arabiškos, kultūros interjerai. Fotomenininkė gilinasi į musulmoniškas vestuvių tradicijas. Ji fotografuoja nuotakos sostų ciklą, kuris pakeri prabanga ir visuotine simetrija. Nors tai karšti kraštai, bet ši vestuvinė tradicija padvelkia ledo karalienės interjerų šalčiu. Keliaujant musulmonų kraštais teko matyti įspūdingų dirbtuvių, kuriose tokie sostai buvo gaminami. Stebindavo vangūs meistrų judesiai, be galo pigios medžiagos ir galutinis pribloškiančios prabangos efektas. Toks arabiškai dvilypis dėmesys sužadėtinei kažkuo primena ir tų sostų dirbtinumą. Gražu, pompastiška, bet šalta. Kaip, beje, ir dabartinėse lietuviškų vestuvių tradicijose – prabangaus kičo, banalios pozos ir jausmų dirbtinumo orgijose.

V. Samulionytė. Kosha.

Tikrai mažiau dirbtinumo Arūno Kulikausko „ameriCANna“ serijoje. Ant medinio spąstų pado pritrėkštos ir Amerikos vėliava fotografiškai užantspauduotos kokakolos ir kitų garsių gaiviųjų gėrimų skardinės atrodo kaip kokie vislūs gyviai. Mušti, bet nemirę, tik pakeitę formas, išryškinę savo morfologines galias, gebantys transformuotis ir prisitaikyti. Lankstūs kaip tas sumaigytas skardinių aliuminis ir grėsmingai gražūs savo nauju plokščiu pavidalu ir aštrių kontūrų karūnomis.

Įprastos fotografijos nebėra ir Gyčio Skudžinsko fotomenininkų studijų cikle. Gytis fotografuoja tik neutralius studijų fonus, tamsias ar išbalintas fotografijos pasaulio akiduobes. Fonas šiuo atveju panašus į tuščius paveikslo rėmus. Tai ganėtinai rūsti tikrovė. Be rėmo nėra meno kūrinio, o be fono nėra meninės fotografijos. Tad kas svarbiau? Neutralus fonas sugeria ir išspinduliuoja gausybę meninių figūrų. Tačiau tai tik afektai, nesibaigianti vaidyba, kapitalistinės reklaminio daikto konvulsijos arba suvaidintas gundymas. Tuščios studijų širmos kaip ir balti Hiroshi Sugimoto kino teatrų ekranai yra įdomesni už juose vykstančias dramas. Tai jau išvirkščias vaizdas, jo pamušalas, tikrovės karkasas, ant kurio uždūsta begalės savo atspindžiu prieš objektyvą susigundžiusių narcizų.

Su fotografiniu vaizdu ir jo autoryste kandžiai ir su dėmesiu rungiasi ir Darius Vaičekauskas. Juostelėmis pjaustomi ir perkomponuojami žinomų Lietuvos fotografų darbai praranda savo biografijas, bet atgyja kitame, jau kolektyvinės autorystės, kontekste. Prisikelia kitam gyvenimui, galbūt kartais ir ilgaamžiškesniam. Darius išlaiko darnų balansą dekonstruodamas kolegų kūrinius. Galutinai jų nesunaikina, bet kankina, kantriai tardo, priverčia kalbėti kitaip, naujai, juos sudaiktina. Koliažo principu perkurtos fotografijos įgyja kitą ritmą ir medžiagiškumą. Tai virpanti nykstančio ir kitoje materijoje atgimstančio vaizdo faktūra.

Savaip fotografinį vaizdą neutralizuoja ir Aleksandras Macijauskas. Jis, persikeldamas į Nidos seminarą jūrų keltu, imasi pačios banaliausios veiklos – fotografuoja kelte stovinčių automobilių langų atspindžius. Sutikite, tai prilygsta žuvėdrų lesinimui. Tranzitinis, tiksliau, niekinis laikas kuria jam tapačius vaizdus. Kita vertus, tai nenutrūkstamas kolektyvinis sapnas, mėgėjiškos fotografijos epifanija. Todėl yra įprasta, kad herojiškas fotografas kantriai laukia kito kranto ir nesivelia į žuvėdrų banalybės orgiją, o Aleksandras nebelaukia, žino, kad kito kranto nebebus, todėl šaudo fotoaparatu viską aplinkui – laukimą, ilgesį, spidometrą, rajas žuvėdras, stiklo iškreipus žioplių veidus.

Pereinamoji, tranzitinė erdvė sudomino ir Mindaugą Kavaliauską. Tik šiuo atveju pasirinkti pasaulio oro uostai, jų erdvinės, netikėtos vizualios išraiškos. Globaliame pasaulyje masinės visuomenės judrumas, migracija sukuria ne tik naują pereinamųjų vietų architektoniką, bet ir naują egzistencinį, kūnišką tapatumą. Tai laukiančios minios įtampa, nuovargis ir abejingumas. Tai laikinumo pažeista, tuščia erdvė. Tuščių akių, numarintų gestų ir dirbtinio oro miestai, prasilenkiančių srautų angarai. Naujoji biopolitika. Šiuose tobulai kontroliuojamuose dirbtinių šviesų ir lūkesčių terminaluose fotogeniškas įvykis yra neįmanomas, todėl tenka ieškoti tik elementarių vizualių sąskambių. Tenka žvilgsniu provokuoti sterilią daiktų tvarką ir žymėtis nereikšmingas dienoraščių pastabas, kurios tik patvirtina zombišką, posthumanistinį, vienodą oro uosto gaudimą ir tirpstančias žmonių figūrėles šiame technogeninio sapno rūke.

Jeigu mėgstate slasher filmų žanrą, tiksliau, lėto kankinimo, kūno pjaustymo, sandėliukuose tūnančių perversinių žudikų estetiką, jums puikiausiai tiks Stasio Povilaičio „Viena galąstojo diena“. Tai itin „filminė“ fotografija. Atrodo, kad matai siaubo kino kadrus. Tik tai jau ir nebe kinas, o kažkas bauginamai realaus. Tapybiškai tiršta ir kriminogeniškai sovietinė galąstojo dirbtuvėlė, ant jos savininko galvos užmaukšlinta heloviniška cirko klouno kaukė, aštriadantis pjūklas rankose nieko gero nežada. Žiūrėk, ir iškris iš kokio stalčiaus nupjauta daili gražuolės ranka.

S. Povilaitis. Viena galąstytoto diena.

Visiškai minimaliomis priemonėmis, būtent klasikine klouno kauke, Stasys Povilaitis pasiekia stulbinamo efekto. Mat visos detalės, nušiurusios dirbtuvėlės vaizdas, dramblotas galąstojo kūnas dirba jo naudai, kuria keistą, fotografinę suspenso nuotaiką. Išsiviepęs kluonas visiškai susilieja su makabriška savo dirbtuvėlės atmosfera, jis ir baugina, ir juokina. Žinai, jog už šios inscenizacijos slypi lietuviška raktų gamintojų, budėtojų, liftininkų, santechnikų, galąstojų ir kt. dirbtuvėlių tikrovė. Tačiau ji tokia siurrealistinė, jog sunku ja patikėti. Belieka pripažinti fantasmagorinį jos tragikomiškumą ir klusniai susitaikyti.

Žodžių keteromis perrūšiavus kelis šio metraščio vaizdus, krinta į akis tai, kad jame labai nedaug žmonių. O ir vaizduojami dažnai užima tik marginalines ar kvaziistorines nišas. Kaip ir Romualdo Rakausko kelio aiškintoja. Tai itin plastiškos, ikoninės fotografijos. Tokių kelią rodančių žmonių nebesutiksi. Dabar kelius reguliuoja virtualus GPS balsas ir gausybė už EU pinigus pririkiuotų ženklų, tvorų, tunelių, nuorodų. Pasaulis pasikeitė, bet mus vis dar traukia prie jau nebeegzistuojančios kaimo žvyrkelių žiniuonės. O kur GPS rodyklė?