Elektroninė entropija
Medijos menas tiesiogiai susijęs su skaitmeninės, audiovizualinės kultūros produkuojamais duomenų bankais, nuolat cirkuliuojančiais informacijos srautais, asmens ir tinklo persipynimais, naujų skaitmenizuotų ir įtinklintų visuomenės, individo tapatumų kontūrais. Tačiau iš esmės kalbama apie labai seną dalyką – informacijos kaupimą, apdorojimą ir sklaidą. Ši veikla yra neatsiejama nuo žmogiškos prigimties ir civilizacijų raidos apskritai, todėl verta detaliau pasigilinti į kultūros ir informacijos santykį plačiau. Pasitelksime medijų meno pasaulyje populiariaus informacinės visuomenės tyrinėtojo Vilém‘o Flusser‘io įžvalgas apie principinį atminties, informacinių technologijų ir kūrybos ryšį.
Pasak šio originalaus ir itin populiariaus mastytojo, mūsų rūšis perteikia informaciją iš kartos į kartą ir taip bent du kartus prieštarauja gamtos dėsniams. Juk mums žinomas antras termodinamikos dėsnis teigia, kad informacijai būdinga išnykti ir išsisklaidyti. Gyvi organizmai priešinasi šiam principui išsaugodami ir perduodami genetinę informaciją. Be to, mes kuriame ir perduodame kultūrinę informaciją.
Šis dvigubas gamtos dėsnių neigimas, biologinės ir kultūrinės atminties kaupimas ir perdavimas apsprendžia mūsų padėtį pasaulyje. Tačiau atsiradusi elektroninė atmintis iš esmės keičia mūsų atminties pobūdį ir mūsų tapatumą.
Įspūdingiausiu entropijos neigimo pavyzdžiu šiuo metu yra biomasės augimas mūsų planetoje, beje, mes patys esame šio augimo pasekmė.
Vietoj to, kad saugotų informaciją, lastelių viduje kopijuodama molekules biomasė ją perkuria ir atkuria. Tai turi lemiamą reikšmę technologiniams ateities projektams. Genetinė inžinerija gali būti suprantama kaip kaip siekis perduoti įgytą informaciją biomasei ir biomasės transformaciją į kultūrinę atmintį.
Tačiau kultūrinė atmintis dar trapesnė negu genetinė. Nepaisant to, kad buvo nuolat išradinėjami atminties perdavimo būdai (garsas, akmuo, alfabetas etc.) kultūrinė atmintis yra laikina, nepatikima, pasmerkta suirimui ir užmarščiai. Tik prieš tris su puse tūkstančių metų atgal išrastas alfabetas stabilizavo kultūrinę atmintį, apjungė žodinę ir materialią kultūras. Atisrado galimybė bibliotekų pavidalu kultūrinę atmintį kopijuoti, kaupti, saugoti ir perduoti įveikiant laiko ir erdvės pasipriešinimą. Tačiau šiai bibliotekos idėjai, pagal Vilém‘ą Flusser‘į rimtai pakenkė dvi ideologijos – platoniškoji ir krikščioniškoji. Vietoj to, kad knyga būtų komunikavimo ir informacijos skleidėja, pirmu atveju ji tapo amžinų idėjų saugotoja, o antru atveju – knyga tapo susitikimo su dievu vieta, bet ne mūsų tarpusavio bendravimo priemone. Tai nulėmė ir mūsų identifikacijos kryptį, tapatindamiesi su antžemiškų idėjų ir antžmogiškų vertybių pasauliu, įsivaizduojame save kaip pasaulinės, antžmogiškos bibliotekos tvarinius ir jos saugotojus. Tai reiškia, kad mūsų supratimu tokie dalykai kaip „dvasia“, „siela“, net „ego“ priklauso šiai antžmogiškai amžinos bibliotekos sričiai ir priešingai mūsų kūnui, entropijos dėsniui nebepaklūsta. Kaip kūnai mes esame biologinio pasaulio dalis, tačiau kaip „dvasia“ esame opozicijoje šiam biologiniam ir mirtingam nykstančių kūnų pasauliui.
Pasak Vilém‘o Flusser‘io panašu, kad šiuo metu mes jau įveikiame tokį tapatinimosi pavidalą ir išaugame iš tikėjimo transcendentaliu branduoliu mūsų sieloje. Jei tai įvyktų, mūsų kūno, tapatumo, atminties, pasaulio kategorijos iš esmės pasikeistų.
Visų pirma, didžiausią įtaką tokiems pasikeitimas turi elektroninis atminties išsaugojimo būdas. Būtent jis verčia kritiškiau vertinti savo atminties galimybes, juk būtent mūsų atmintis leidžia priešpastatyti save visam pasauliui kaip išskirtines „dvasines“ būtybes. Tačiau elektroninė atmintis išplečia ir keičia mūsų įsiminimo funkciją ir todėl daro lemiamą poveikį civilizacijos ateičiai.
Vilém‘as Flusser‘as išvardija, jo nuomone, svarbiausius pasikeitimus: elektroninę atmintį daug lengviau informuoti, ji daug ilgiau gali išsaugoti informaciją ir daug paprasčiau ją kopijuoja. Tai reiškia, kad mes ateityje vis labiau patikėsime savo atmintį elektroninėms laikmenoms. Smegenys bus nebe taip apkrautos informacijos perdirbimu, atsivers kelias daug kūrybiškesniam mastymui. Svarbu ir tai, kad elektroninę atmintį daug lengviau ištrinti. Žinome, kad dažnai mūsų smegenys perkrauti beviltiškai sena informacija ir tai yra pagrindinė kliūtis įsisavinat naujas, gyvybiškai svarbias mokslines ar egzistencines idėjas.
Tačiau revoliucingiausia yra tai, kad elektroninė atmintis leidžia mums užimti naują kritišką poziciją tradicinių informacijos įsisavinimo, saugojimo ir perdavimo būdų atžvilgiu. Dabartinė elektroninės atminties naudojimo praktika verčia pripažinti tai, kad atmintis yra ne daiktas ir ne „dvasia“ o procesas. Žinoma, šiam procesui reikalingas ir žmogaus kūnas ir kompiuteris, tačiau tai nekeičia esmės. Tai reiškia, kad mūsų viduje nėra jokio tvirto, statiško pagrindo, kuris vadovauja šiam procesui ir kurį mes galėrume pavadinti mūsų „siela“ ar „ego“.
Dabartinė praktika rodo, kad tekėdamas per mus informacijos gavimo, saugojimo ir perdavimo procesas apima ne tik egzistuojančias ir buvusias visuomenes, bet iš esmės viską, ką mes įprastai vadiname pasauliu. Tai reiškia, kas mes esame tik savotiški visuotinės cirkuliuojančios informacijos tinklo „mazgai“. Šie mazgai gauna, perdirba ir perduoda informaciją, tačiau jie būtų niekas, jei šis informacijos tekėjimas staiga nutrūktų. Mūsų dabartinis santykis su elektronine atmintimi, verčia pripažinti, kad taip vadinams „aš“ yra tik informacijos srautų tarpudsavio sąveikų ir ryšių mazgas, kuriame atidžiau pažiūrėjus nerastume jokio kabliuko ar išsiskišimo už kurio ši informacija galėtų užsikabinti ir tapti pastovia „aš‘ savastimi ar vidiniu turiniu.
Ši elektroninės atminties plėtros fone išryškėjusi idividualumo krizė nėra jokia staigi naujiena, jau yra atlikta begalė mokslinių tyrinėjimų ir paskelbta daug filosofinių darbų apie individo, autoriaus, subjekto mirtį. Štai kelios mokslinės įžvalgos. Psichologija pajėgi parodyti mums, kad tai, kas vadinama individualumu yra tik kolektyvinės psichikos aisbergo viršūnėlė. Ekologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad taip vadinams individualus organizmas gali būti suvoktas tik bendrame ekosistemos kontekste. Politologinės sistemos rodo, kad neegzistuoja joks individas ir visuomenė kaip atskiros tikrovės, konkretaus fakto reikšmę turi tik santykiai tarp subjektų (Burdje, Luman). Fizikos ir biologijos moksluose gyvi objektai suvokiami kaip laikini genetinės informacijos dariniai.
Pagal Vilém‘ą Flusser‘į, sunku numatyti šios kaitos pasekmes. Bet kuriuo atveju, svarbiausiu dalyku yra tai, kad atmetus idėją apie tvirtą ir amžiną atminties nešėją mūsų viduje (dvasią, sielą, dievą etc.) ir pripažinus mūsų įsitraukimą į informacinį tarpusavio ryšių tinklą, nebetenka prasmės klasikinis meno ir mokslo atskyrimas. Kadangi šiuo atveju klasikinis skirtumas tarp mokslo sričiai priskiriamų „objektyvių žinių“ ir tradiciškai su meno pasauliu tapatinamos „subjektyvios patirties“, nebetenka prasmės. Šiuo atveju, mokslas gali tapti menu o menas mokslu. Tokia tendencija naujausiose kūrybiniuose projektuose jau regima. Egzistuoja generatyvinis, kosminis, genetinis, bioinžinerinis menas, mikrochirurginė estetika ir t.t.
***
Toks Vilém‘o Flusser‘io informacijos, atminties, elektronikos interpretavimas prieštarauja postmodernistiniam J. Baudrillard‘o pesimizmui Vakarų civilizacijos raidos atžvilgiu ir nurodo kitas, optimistiškesnes žmogaus sampratos, mokslo ir meno raidos perspektyvas. Tačiau užmokama nemaža kaina – ateitis atgaunama paaukojant tradicinę subjekto ir jo dvasingumo sampratą. Kita vertus, meno pasaulyje, jau kuris laikas siekiama transformuoti subjekto sampratą į kompleksiškesnę visumą.
Teorines tokių pastangų prielaidas taip pat galime atrasti Vilém‘o Flusser‘io įžvalgose apie mūsų kūno ateitį skaitmeninių technologijų plėtros akivaizdoje. Pasak jo, žmogus visada suvokė funkcionalų savo kūno skurdumą. Mūsų pojūčių skurdumas neleidžia mums suvokti savo raidos nei laiko nei erdvės koordinatėse. Turime laisvai manipuliuoti šviesmečiais, o suvokiame tik kilometrus, norėdami suvokti savo raidos principus, turime mokėti manipuliuoti milijardais metų, o gerai suvokiame tik metų sezonus, nebent dar nubraižome giminės geneologiją. Iš esmės, funkcionaliai ribotas žmogaus organizmas nepritaikytas mūsų išlikimo užduočiai išspresti, būtent todėl žmogus priverstas projektuoti alternatyvius kūnus, kurių pačias įvairiausius pavidalus ir personifikacijas matome tiek tradiciniame, tiek šiuolaikiniame audiovizualiniame mene.
Tačiau kalbant apie žmogaus kūno alternatyvas, būtina žinoti, kad skirtingai nuo kitų organizmų, kuriuose centrinė nervų sistema ir kūnas yra savotiškoje pusiausvyroje, žmogaus kūnas visomis savo funkcijomis tarnauja kūno atžvilgiu dominuojančiai centrinei nervų sistemai. Nervų sistema, savo ruožtu veikia kaip atskirai veikianti struktūra, kuri apdoroja duomenis, gauna informaciją, ją atsimena ir perduoda toliau. Tarnaudamas nervų sistemai, kūnas taip pat prisideda prie informacijos dauginimo pasaulyje. Šiuo atžvilgiu yra svarbu, kokią poziciją ir tikslą užims alternatyvus, dirbtiniai kūnai – jų tikslas turėtų būti padėti kaupti centrinės nervų sistemos gaminamą informaciją.
Būtent todėl, pasak Vilém‘o Flusser‘io dabartiniame pasaulyje yra būtina įsiterpti į kūno evoliucijos procesą, kadangi nuo jo paskirties suvokimo priklauso tolimesnė žmogaus raida. Beje, ši kova dėl kūno paskirties ir sąmpratos jau vyksta tiek mokslinės fantastikos, genetinio meno tiek ir politikos, medicinos ar religijos srityse. Žiūrint plačiau, peršasi išvada, kad visa materiali kultūra buvo savotiška pastanga pakeisti kūną dirbtiniu ir taip suteikti savotišką protezą centrinei nervų sistemai. Industrinės revoliucijos pradžioje šis procesas pagreitėjo atskirus kūnus biopolitiškai jungiant į vieną „kolektyvinį kūną“. Šiuo metu bandoma biologinį procesą įtakoti keičiant genotipinę biomasės informaciją. Išryškėja dar viena tendencija: centrinės nervų sistemos transplantacija iš vieno kūno į kitą. Tokiu būdu tradicinis kūnas degraduoja iki paprasčiausio informacijos nešėjo. Beje, persodinant smegenis iš seno kūno į jauną, atsiveria galimybė pergudrauti mirtį.
Šių tendencijų sukeliamos mieščioniškos baimės neturi jokio pagrindo, kadangi kalbama apie vieną, vis labiau stiprėjančią alternatyvaus kūno kūrimo tendenciją. Pasak Vilém‘o Flusser‘io, bijoti reikėjo tuomet, kada pirmykštis žmogus į rankas pirmą kartą paėmė kuoką, o ne dirbtinio proto ar smegenų transplantacijos, kadangi tai viena ir ta pati tendencija. Tačiau ar taip besiplėtojančioje situacijoje kūnas netaps tik pasyvia organų trasportavimo priemone, juk šito labiausiai bijoma tiek stebint medicinos atradimus, tiek mokslinės fantastikos filmus?
Vilém‘is Flusser‘is spėja, kad centrinės nervų sistemos išsivadavimo iš kūno atveju arba nervų sistema arba kūnas turėtų pilnai emancipuotis, o tai kas liks, degraduos. Šioje situacijoje matome ryškėjantį košmarą, jeigu šį susidūrimą laimėtų ne smegenys, o kūniškas, gyvuliškasis pradas. Mus apima genetiškai užkoduotas siaubas įsivaizduojant žmogaus nuosmukį iki paprasčiausio kirmino. Tai pagrindinė siaubo filmų tematika, kuomet įvykiai rutuliojasi gryno kūniškumo, amorfinės mėsos, inkstinktų ir virškinamojo trakto lygmenyje.
Kitą kelią nubrėžia centrinės nervų sistemos išlaisvinimas iš kūniškumo, projektuojant alternatyvius kūnus. Tačiau ar mūsų dabartinės smegenys sugebės kurti alternatyvius kūnus, gal būt jas pačias reikia transformuoti į pajėgesnes, gebančias daugiau, negu modeliuoti nerangius robotus? Pasak Vilém‘o Flusser‘io, naujai projektuojamos smegenys turi būti aprūpintos ir naujais, didesnių galimybių pojūčiais. Juk mums tikrai praverstų į elektromagnetinius svyravimus ar radioktyvumą reaguojantys pojūčiai. Šiuo atžvilgiu, naujų pojūčių organų projektavimas irgi neturi ribų. Alternatyvaus kūno, smegenų, pojūčių projektavimas, kūrimas ir plėtra keičia žmogaus ir pasaulio paveikslą, iškyla daugybė įvairiausio pobūdžio dilemų, nuo etinių iki estetinių ir religinių, tačiau siekiant aiškiau suvokti šiuos procesus, svarbiausia matyti bendrą tendenciją – nusivylimą funkciniu esamo kūno pajėgumu ir alternatyvaus kūno projektavimą bei samonės ir pojūčių galimybių plėtrą. Su šiomis tendencijomis tiesiogiai susijęs ir menininkams aktualus naujas pasaulio vizualizavimo etapas, kurį pavyzdžiui, galėtų simbolizuoti genetinis arba biomenas. Naujos elektroninio vizualizavimo galimybės įgalina įsiskverbti žvilgsnį į pačias giliausias, mažiausiais ir intymiausias gyvybės formas. Būtent šia galimybe ir pasinaudoja biomeno atstovai. Kaip sako viena šio meno atstovė Suzanne Anker – „mėsą ir kaulus pavertus skaitmeniniu kodu, naujoje šviesoje atsiskledžia senieji klausimai apie gyvybės kilmę ir jos laboratoriniai tyrinėjimai. Pasitelkę skaitmenines priemones, architektai projektuoja būstus, režisieriai praturtina savo filmus naujais specialiaisiais efektais, chirurgai atskiria Siamo dvynius, o mokslininkai mėgina iš kamieninių ląstelių dauginti kūno dalis. Ir, žinoma, menininkai, nuolat besidomintys naujomis vaizdinės išraiškos priemonėmis, pajungia šias technologijas estetiniams tikslams".
Vertinant genetinio, biomeno apraiškas novatoriškumo aspektu, išsiskiria tokie menininkai kaip Eduard Kac, Joe Davis, grupė „simbioticA“(Australija). Intriguojantis yra vienas šios grupės eksperimentų "Kiaulės sparnai" ("Pig wings"). Sumanymo idėja – mokslas neįmanomą padaro įmanomu. Iš kiaulės kaulo čiulpo biologiniame reaktoriuje išauginami miniatiūriniai sparnų modeliai. Sparnai formuojami net trijų skirtingų modelių: "angeliškas" (panašus į paukščio), "siaubingas" (šikšnorparnio) ir "atgyvenęs" (dinozauro). Bandymas demonstruoja ateities pasaulio galimybes, kai organai bus gaminami pagal užsakymą ir iš principo netgi kiaulės galėtų skraidyti.
Virginijus Kinčinaitis
