Pasisavinimo taktikos
Manau, kad daugeliui šiauliečių šiuo metu tikrai nebeaišku, ar Kryžių kalnas iš tikro yra tokia svarbi “pasaulinės” reikšmės ir pasaulinio turizmo maršrutams skirta vieta, ar tai tik savalaikis, savo konkretų kontekstą ir prasmę turėjęs reiškinys, ar jis užsienio televizijų atstovams yra lietuviško dorovingumo ir šventumo išraiška, ar tik beviltiško tamsumo, mitologizuotos sąmonės, “forma katalikiškos, bet turiniu pagoniškos” religijos simbolis. Kita vertus, nebėra laiko spėlioti, nugali su kapitalistiniais rinkos santykiais ateinantis pragmatizmas: kaip reikės, taip ir bus. Svarbiausia, nepraleisti progos simbolinį šio kalno kapitalą paversti religiniu, politiniu, ekonominiu konkrečių socialinių grupių kapitalu, integruoti jį į politinių diskursų tinklą ir pasinaudoti juo kaip konkrečios politinės ar religinės galios įteisinimo įrankiu. Todėl kartais labai svarbu atskirti išrinktųjų retoriką ir šios pasisavintos retorikos dėka įteisintą konkrečią hierarchinę socialinių ryšių sistemą.
Bet kuriuo atveju, Kryžių kalnas išlieka kaip viena iš energetiškai stipriausių ir psichinės įtampos prisodrintų vietų (Tenemos), kaip refleksijai nepavaldus pasąmonės perviršis, kaip demoniška jėga.
Kryžių kalnas panašus į tokią vietą, kurioje susitinka pacientas su psichoanalitiku. Tai psichologinė erdvė, kurią jie abu sukuria ir kuriai būdinga bendra pagarba pasąmoniniams procesams, konfidencialumas ir simbolinių ritualų būtinybė. Joje neklausiama apie tapatumą, realumą, tiesą ar tikslumą. Svarbiausia, kad būtų išklausyti ir pripažinti konkretaus individo troškimai. Kalnas tai gali; čia jo tikroji galia ir daugelį ši galia vilioja. Su vienuolyno prie Kryžių kalno įkūrimo planais susijęs tėvo Benedikto pareiškimas, kad nenorima konkuruoti su Kryžių kalnu, kad “ateinama tarnauti Kryžių kalnui, kad jų tikslas ne užgožti, o žmonėms prakalbinti kalną”, - gali būti viena iš paskutinių, išraiškingesnių Kryžių kalno galių pasisavinimo retorikų. Bažnyčios mandatu įteisintas, šalia kalno materializavęsis vienuolyno kūnas tampa visų tikinčiųjų valios išraiška. Juk būtent savo skausmu, viltimis ir atvirumu stebuklui šio kalno sakralumą sukūrę pavieniai, izoliuoti Lietuvos kaimelių tikintieji iš esmės yra tylintys, nebylūs: jie neturi galimybės, o ir negali pasisakyti už save; pagaliau jie neturi nei gabumų, nei būdų priversti kitus išklausyti juos. Jie, kaip ir visi kiti, kurie savo valią ir balsus atidavė savo atstovams, dažniausiai priversti rinktis arba tylą ir bejėgiškumą, arba leisti kažkam kalbėti už save.
Tai liečia tiek religiją, tiek politiką. Bet šiame, rodos nekaltame delegavimo principe įkūnyta ir uzurpavimo galimybė. Juk uzurpatoriaus naudojama kuklumo, tarnavimo retorika - aš egzistuoju tik grupės dėka, aš jai tarnauju - yra klasikinis, struktūrinis bet kurios rūšies patikėtinio veidmainiavimas (tam, kad pasisavintum tam tikros grupės autoritetą, turi kalbėti grupės, kito asmens, daikto ar reiškinio vardu).
Ir dar...
APIE SUŠUKUOTĄ KALNĄ POLITINES INVESTICIJAS IR IMPERINĮ NYKŠTUKĄ
Vietinėje Šiaulių miesto spaudoje kartais suskamba įdomūs diskusijų akcentai, kad ir dėl Kryžių kalne statomų kryžių dydžio ir kokybės. Toks šio chaotiškai susiformavusio, tik dėl to ir unikalaus kalno “šukavimas”, “karpymas”, “lyginimas”, bandymas rasti tikslius ir kontroliuojamus statomų kryžių mastelius primena klasikinę apsivalymo situaciją - įnirtingai išstumiama viskas, kas kelia nerimą, yra neaišku, sunkiai įvardijama, netikslu, nepasiduoda kontrolei. Tada prasideda didieji tvarkdarių žygiai, kovodami su nepažinta savo pasąmone, su baugiais jos impulsais tvarkdarių legionai viską paverčia stebima, kontroliuojama jų komandoms paklūstančia, viena liniuote matuojama beveide, todėl ir nebe taip bauginančia abstrakcijų dykviete. Viskas prasideda nuo logiškai aiškaus, tačiau jame kunkuliuojančios įtampos prasme, itin painaus nutarimo. Po to jis tik vykdomas. Racionalizuota vykdytojų veikla suponuoja teisingos veiklos, nekvestionuojamos tvarkos ir aiškių vertybių gynimo vaizdinį.
Tad nenuostabu, jei po kelių metų Kryžių kalne neliks jokio jo tikrosios prigimties ženklo - tik turistinis, biurokratiškai valdomas, politiškai panaudojamas, išsekęs ir savo energiją į visas puses išdalinęs “išpraustas'’ nebeegzistuojačios tikrovės reliktas.
Vietoj tikėjimo nuostabos - apdulkėjusių “kioskinių” gintarinių kryželių blausumas, vietoj impulsyvių tikinčiųjų eitynių - tuščios, klaidžiojančios turistų akys, vietoj natūralios aplinkos - griežta vienuolyno regula ir jo pretenzija atstovauti šventumo įsikūnijimą šioje vietoje. (Kam jį atstovauti, pats kryžių kalnas su šia funkcija puikiausiai susidorojo žymiai nepalankesnėmis sąlygomis, dabartinį atstovaujančiųjų ir atsakingųjų skaičiaus plitimą galima sieti nebent su paties tikėjimo degradacija).
Jeigu kryžiai dygo spontaniškai, o jais liaudis statėsi sau paminklą, kadangi nebuvo nieko, kas už juos tai padarytų, dabar situacija pakito - paminklai dygsta vienas po kito. Išnaikintų monumentų vietose dygsta naujieji. Jų sumanytojai priklauso pačioms įvairiausioms socialinėms grupėms, tačiau nei vienai, matyt, nebus duota pralenkti ankstesniojo Kryžių kalno spontaniškumo, nuoširdumo, savalaikiškumo ir įtikinamumo. Bėda ne tame, kad nėra idėjų, vertybių ar menininkų - tiesiog ne monumentų metas. Valstybės, miesto sociumą vienijanti aikštė su paminklu viduryje dar prieš daugelį metų palaipsniui degradavo į efemeriškus masinės kultūros vaizdinius.
No comments:
Post a Comment